Veidaknygė
Įdomu, ar lietuviai susipras?
Šveicarijos miestelyje Zoloturne (Solothurn), kuriame 1817 m. spalio 15 d. mirė Tadas Kosciuška, jo mirties 200-ųjų metinių proga atidengiamas paminklas. Lenkai ir gudai procese aktyviai dalyvauja (daugiau skaityti ČIA), apie lietuvius – negirdėti.
Seniai keliu mintį, kad Tadui Kosciuškai reikia paminklo Vilniuje, būtų Vilniaus krašto žmones konsoliduojanti figūra. Pavyzdžiui, toje vietoje, kur pastatytas Petras Cvirka.
Tad Cvirką – į Grūto parką arba į Klangius, jo vietoje – Kosciušką. Juk nesulyginamos reikšmės figūros!
1794 m. kovą, po antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, Lenkijoje prasidėjo sukilimas, vadovaujamas iš LDK kilusio ir JAV nepriklausomybės kovose pasižymėjusio generolo Tado Kosciuškos. Lietuvoje sukilimas prasidėjo 1794 m. balandžio 16 d. Šiauliuose. Vilniaus karo inžinerijos mokyklos viršininkas Jokūbas Jasinskis tapo Lietuvos sukilėlių vadu.
Dar tą patį balandžio mėnesį sukilėliai iš rusų išvadavo Vilnių ir Rotušės aikštėje paskelbė Lietuvos sukilimo aktą. Sukilėlių vyriausybė, pasivadinusi Lietuvos tautine aukščiausiąja taryba (Roda Naydidžiausia Naradaus Lietuvos), atsišaukimą į visuomenę paskelbė lietuviškai. Tai buvo iki tol negirdėta Lietuvos istorijoje praktika. Nė vienas didysis kunigaikštis ar karalius iki sukilimo nesikreipė į gyventojus valstiečių kalba.
Kreipimasis buvo paskelbtas 1794 m. kovo 30 d. ir adresuotas visai lietuviškai kalbančiai valstietijai. Valstiečiai vadinami „gaspadoriais ir broliais artojais“. Jie kviečiami užbaigti karą, kurį prieš engėjus ir išdavikus sėkmingai pradėjo kareiviai, bajorai ir miestiečiai. Valstiečiai raginami nepaisyti luomų, nes „žmonės esam visi lygūs, nes visi ant tos pačios žemės gyvename“. Jauni vyrai raginami apsiginkluoti šautuvais, ištiesintais dalgiais, durklais, kirviais, sudaryti kovos būrius. Valstiečiai prašomi stoti savanoriais į sukilėlių kariuomenę, kiti – persekioti sukilimo slopintojus: puldinėti juos iš pasalų, užversti kelius medžiais, ardyti tiltus. Namuose palikti tik tuos, be kurių įdirbti žemės ir apsėti laukų nebūtų įmanoma.
Vyriausiasis vadas Tadas Kosciuška gegužės 2 dieną taip pat paskelbė atsišaukimus lenkų ir lietuvių kalbomis. Į gyventojus kreipiamasi be luominių skirtumų: „Broliai, gyventojai, sūnai artojai, ūkininkai, visi vienos žemės žmonės, eikite išvien su mumis apginti teisės, laisvės ir sutrypto žmoniškumo.“
Atėjęs metas kovoje už laisvę ir teisėtumą visiems susivienyti. Lenkų nepajėgumas, pasak T. Kociuškos, kilo iš nesutarimų dėl gyventojų teisių – vieni norėję „prasčiokams valnastį duoti, kiti buvo priešingi“. Dar kiti reikalą vilkinę iš gobšumo ar pavydo.
T. Kosciuška įspėja, kad priešas ketina apgauti valstiečius, kursto plėšti dvarus, sukilimo aistrą nukreipti į dvarininkus. Tos gudrybės nežinodami, valstiečiai patenka į žabangas, suklaidinami. Todėl sukilimo vadas skelbia: valstiečio kiemas, duodantis kareivį, atleidžiamas nuo lažo vieną dieną per savaitę, mielaširdingi ponai gali atleisti ir daugiau. Jeigu visi vyrai iš namų išeitų, šeima laisva nuo darbų, iki vyrai po pergalės sugrįš namo.
Vilniuje veikianti Aukščiausioji taryba gegužės 12 d. pakartojo Kosciuškos įsakymą dėl prievolių sumažinimo išėjusiems į sukilimą ir priminė, kad, mokantys čyžę, turi ją sumažinti pagal lažo dienos kainą. Sukilimo vyriausybės atsišaukimas skelbė, kad gyventojai privalo žinoti, jog darbas ir ryžtas, kuriais savo auką dėl žemės atiduoda valstiečiai, atneš „valnastį ir jau nebus tokiame suspaudime, kokį lig šiai dienai nuog tironų kentėjo“.
Įsakoma tuos palengvinimus skubiai paskelbti visiems valstiečiams. Parapijų klebonai raginami pasakyti ta proga pamokslus ir priimti iš valstiečių priesaiką.
Kunigas Mykolas Karpavičius, didžiai išsimokslinęs vyras, įkvėptas pamokslininkas, bekompromisis sukilimo šalininkas, 1794 m. balandžio 20 d. Vilniuje, šv. Jonų bažnyčioje, pasakė jaudinanti pamokslą kautynėse žuvusiems sukilėliams pagerbti. Jis ypač išaukštino valstiečius, vadindamas juos „sodžionimis artojais“, kurie narsiai kovėsi prie Palionių kaimo, netoli Valkininkų. Jie nepabėgo iš mūšio lauko, sakė pamokslininkas, kaip pasielgė dalis samdytų kareivių.
Priešo kareivis, pasak M. Karpavičiaus, – tironų apginkluotas latras, parsidavėlis, aklai tarnaujantis už grašius ir bijantis mirti. Kareivis pilietis eina kovoti už savo namus, už šeimą, už savo vaikus, už savo teises ir laisvę, už tėvynę. Tokių karių gali duoti tik laisva žemė. Gėdą užsitrauks abejingieji, kurie nuo priešo žus lovoje, ne mūšio lauke. Apie žuvusių šlovę sužinosianti visa Europa.
Pamokslas baigiamas jaudinančiu kvietimu: „[…] eikite pirmyn narsiai, nes nėra kur bėgti ir nėra kur sIėptis.“
Lietuvos sukilėlių vyriausybė įsakė tuojau pat pamokslą atspausdinti lietuviškai ir paskelbti visuose sukilėlių kariuomenės daliniuose, miestų magistratuose ir parapijų bažnyčiose. Prieš spausdinant, pamokslas turėjo būti aprobuotas bažnytinės vyresnybės. Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis, kaip Targovicos konfederacijos dalyvis, buvo suimtas ir Varšuvoje pakartas. Tad M. Karpavičiaus pamokslą aprobavo vyskupo pagalbininkas Dovydas Pilchovskis (1735–1803), Vilniaus universiteto profesorius, sukilimo šalininkas. Jis ne tik užrašė, kad pamokslas tikėjimui neprieštarauja, bet dar ir paragino kunigus ir klebonus perskaityti jį bažnyčiose iš sakyklų. Pamokslas buvo išleistas atskira knygele „Kozonius k. Mykola Karpawicias“, V., 1794.
Kun. M. Karpavičius drauge su kitais įžymiais to meto žmonėmis pasirašė ir kovo 30 d. sukilėlių atsišaukimą. Jame, be kita ko, pasakyta: „Dėl Dievo reikia ginti tėvynę, kurios valdžia Gegužės 3 dienos konstitucija davė laisvę.“ Reikia dėtis su bajorais, narsiais šlėktomis. Laisvę „neprieteliai norėjo mums išplėšti, parėdko gero žemėj mūsų neprileido, ponus gerus ir nekaltus į nelaisvę ima“. Pabaigoje kreipiamasi į dvarų ekonomus, urėdus, vaitus ir suolininkus, kad jie, tik gavę atsišaukimą, tuojau perskaitytų jj valstiečiams. Pabaigoje priduriama, kad nebėra atskiros bajoriškos partijos, įspėjama pakarti tuos bajorus, kurie „nenorės su tikrais ir gerais gaspadoriais vienybės turėti.“
Vyriausiasis vadas Tadas Kosciuška vilkėjo valstiečio miline. Dėl jo valstiečiams skelbtų raštų ir Iaimėto mūšio, kuriame ypač pasižymėjo dalgininkai, ne be pagrindo vadinamas „valstiečių generoIu“. Sukilėliai siekė atstatyti sužlugdytą valstybę, padedant ir Lietuvos valstiečiams, kurie buvo pripažįstami politinės kovos bendrininkais.
Neįmanoma pasakyti, koks Lietuvos valstiečių procentas dalyvavo sukilime. Patys atėję arba žemvaIdžių atsiųsti valstiečiai papildydavo reguliariąją sukilėlių kariuomenę. Greta kariuomenės veikė ir partizaniniai valstiečių būriai. Apie valstiečius kareivius sukilimo dalyvių atsiminimuose rašoma: „Visi jie kalbėjosi lietuviškai ir žemaitiškai, avėjo vyžomis bei naginėmis, buvo apsirengę senomis, dažniausiai apdriskusiomis rudinėmis, bet buvo drąsūs ir miklūs, sugebėdavo kautis kad ir menkiausiu ginklu.“
Apie Tadą Kosciušką (1746–1817) trumpai: gimė istorinėje Lietuvoje, prie Slanimo. Mokėsi Varšuvos karininkų mokykloje, Versalio karo akademijoje studijavo karo inžineriją, mokėsi Vokietijoje, Italijoje, įgijo artilerijos kapitono laipsnį. 1776 m. išvyko į Ameriką, dalyvavo ir pasižymėjo Nepriklausomybės kare. 1783 m. įvertintas vieša JAV padėka, suteikta pilietybė, generolo laipsnis, žemės, paskirta nemaža pensija. 1784 m. grįžo į LDK. 1794 m. tapo sukilimo vadu. Pateko į rusų nelaisvę. Keletą metų kalintas Petropavlovsko tvirtovėje. Po to gyveno JAV, Prancūzijoje. Mirė 1817 m. Šveicarijoje, Zoloturno mieste. Jo palaikai vėliau perkelti į Lenkiją ir palaidoti Krokuvoje, Vavelio katedroje.
