Švietimo reforma pakvipo paraku. VDU pareiškimo tonas leidžia suprasti, kad peticijos pasirašymu dalykai nesibaigs.
Tuo metu KTU rektoriaus Petro Baršausko interesus reforma, panašu, atliepia, jis asistuoja švietimo ministrei: „Visiškai pritariu šiandien LURK posėdyje švietimo ministrės Jurgita Petrauskiene pasakytiems žodžiams: Bendradarbiavimo nėra, kai universitetų rektoriai kviečia savo bendruomenes atvirai priešintis kokybinei mokslo reformai ir rengti peticijas. Bendradarbiavimas prasideda tada, kai energija griauti yra nukreipiama kūrimui“.
Kad procesas pakrypo būtent taip, o ne „energijos nukreipimo kūrybai“ linkme, matyt, esama ir tam tikros ŠMM atsakomybės. Kai valdžia parodo, kad keisti poziciją, atsisakyti anksčiau deklaruotų nuostatų, išeiti į viešumą su iniciatyvomis, kurios neaptartos ne tik su partneriais bei suinteresuotomis šalimis, bet ir tarpusavyje, tai pasiunčiamas ženklas, kad tokią valdžią paspaudus ji darosi „sukalbamesnė“.
Kodėl tada, panaudojant turimus galios svertus, jos „nepaskatinus“ apie viską pagalvoti „dar kartą“? Jeigu vienas Kėvišas gali, kodėl negali universitetas? Potencialas gi daug didesnis? Vis tiek jau žaidimas, panašu, vabank!
Ir tai, ko gero, tik pradžia. Dar nepasisakė kiti universitetai. Jeigu įsijungs studentija – o ją išjudinti akademikams neturėtų būti didesnių sunkumų – gali susidaryti nenumatytų kliuvinių sklandžiam glaudinimo procesui.
Švietimo reforma panašėja į nekilnojamo turto ir lentelių perkabinimo reformą. Viena bėda – karūnu bus mažiau. Iš čia ir peštynės.
Nemokamai siūlau reformos metmenis.
1. Uždrausti mokamą mokslą – studentų bus mažiau, automatiškai bus daugiau kokybės.
2. Valstybė užsako jai reikalingus tyrimus, dabar tokios lėšos nuplaukia į privačias įsisavintojų kišenes.
3. Universitetų vadovybė vertinama pagal tokių tyrimų efektyvumą.
Aišku, čia tinka tikrai valstybei, ne sumuliakrinei kolonijai.
Aukštasis mokslas turi būti nemokamas, tik aukščiausiais balais baigusiems. Ir nieko baisaus, jei būtų stojimo egzaminai. Su jais, tikrai motyvuotais, ir dirbti. Nieko naujo, kaip tais laikais, kai iš klasės į universitetą įstodavo 1-2, kiti puikiai gaudavo išsilavinimą technikumuose (dabartiniu supratimu kolegijose), amatų mokyklose.
Keista, kai Steponavičiaus reforma pavertė aukštąsias verslu, o vidurines – analfabetų projektu. Plonas tikrasis sluoksnis atsilaikė tik asmenybių dėka. Naujo komandinio vajaus, tokio verslo spaudimo, nebeatlaikys.
visos valstybės – simuliakrai. Išimčių nėra ir nebuvo.
Studentija? Kas tai?
Pliurzė būsimų „vadybininkų”, kuriems ir kurių dėstytojams 4 iš 10 – geras pažymys ir kurie tokie politiški, kad net aplink bačką susirinkti nesugebėtų? Lietuvoje, panašu, yra daug poetiškų savokų, kurios su dabartimi neturi nieko bendra. Studentija viena iš tokių savokų.
Tiesa – studentija galbūt grupė NV organizacijų, finansuojamų ES, vakarų ambasadų ir Soroso lietuvių smegenims plauti? Vengrijoje išėjo į gatves 50,000 (turbūt dauguma iš Sinajaus pusiasalio), Lietuvoje neišeis ir 1,000 – nesvarbu, kiek mokės.
Ar mes žinom kokių profesijų reikia Lietuvai? Nuo to gal pradėti? Ir ką reiškia pažymys 4 ? Ar vieta tokiam mokiniui aukštojoje? O rektoriai,aišku, priešinsis, kas nori prarasti gerą postą?