Kadaise dienraščio „Süddeutsche Zeitung“ vyriausiasis redaktorius Herbertas Riehl-Heyse kaip apie blogą sapną rašė, kad „kada nors joks skaitytojas nebegebės suprasti, ar naujos atominės jėgainės statybą koks nors žurnalistas laiko būtina todėl, kad jis šią išvadą padarė pats, sunkiai triūsęs atlikdamas išsamius tyrimus ir niekieno nepapirktas, ar jis nuolat važinėja su pranešimais kaip atominės jėgainės lobistas ir už tai susižeria didelius honorarus“.
Jis tai vadino „košmariška perspektyva“, nors mes Lietuvoje jau seniai žinome, kad tai joks „košmaras“ (iš tiesų tai košmaras), o tiesiog šiandienos žurnalistikos „standartas“. Pas mus jau seniai niekas šitaip nebetriūsia, juo labiau – sunkiai, ir tyrimų neatlikinėja. Stinga ne tik profesionalų, kurie pajėgtų kompetentingai rašyti ar kalbėti atominės energetikos, bankininkystės, aukštojo mokslo ir studijų ar tarptautinės politikos klausimais, bet netgi kvalifikuotai, su gerai žurnalistikai būdingu nešališkumu ir aptariamų klausimų išmanymu vesti paprastas pokalbių laidas televizijose.
Bet panašu, kad to dar negana. Esama „gylio“ leistis žemiau. Tą rodo vis nauji gražių merginų ir moterų atviravimai socialiniuose tinkluose. Neneigiu problemos ir nesiimu teisėjauti, kas ten teisus. Tačiau mane domina šiuo atveju vien žurnalistinis požiūris kaip ta tema visuomenei pristatoma. Ir tenka pripažinti, kad žurnalistikai vietos čia jau nebėra.
„Pagarba tiesai ir visuomenės teisei į tiesą yra svarbiausioji žurnalisto pareiga“, nurodo pirmasis Tarptautinės žurnalistų federacijos deklaracijos „Dėl žurnalistų elgesio principų“ punktas.
Pagarba tiesai, kuri pagrindžiama atitinkamais įrodymais ir argumentais. Kam dabar rūpi tiesa?
Tiesa niekam nerūpi. Bet koks nusišnekėjimas ant FB sienos yra laikoma „tiesa“: tas ir tas taip sakė! Ir kas? Daug žmonės visko prišneka, bet ne viskas dedama į laikraštį. O štai FB siena – jau kas kita, ten „tiesa“ guli jau stačiai „nuoga“. Ne pati tiesa yra svarbu, bet svarbu tik tai, ką dauguma mano esant tiesa.
Todėl užtenka kam nors išsilieti socialiniuose tinkluose, kai žinių sklaidos organizacijos visa tai tučtuojau tiražuoja toliau. Nesivargindamos nei užduoti dalykiškų klausimų tiems patiems tekstų, ne vienu atveju – infantilių, autoriams, nei suteikti tribūną jų paliestiems žmonėms. Tokia „žurnalistika“ slepiasi už permatomos tariamo neutralumo širmos: tegul skaitytojas pats „atsirenka“, kur yra tiesa. Tik čia nėra joks „neutralumas“, o tiesiog profesionalumo ir atsakomybės stoka.
Kadangi pasekmių toks „neutralumas“ neišvengiamai turi: paliestieji žmonės atiduodami faktiškai minios moraliniam linčui. Negana to: minios spaudimas daro poveikį politikams ir valdininkams. Norėdami įsiteikti miniai, t.y. žvairakiuodami į rinkėjus ir pataikaudami daugumai, jie daro pareiškimus, smerkia moralinio linčo aukas, vadovaudamiesi ne pagrįstais, objektyviais duomenimis, bet įspūdžiu, sukeltu minios nuotaikos. Taip darė ir Pontijus Pilotas, nusiplovęs rankas. Bet miniai jis patiko.
Kartoju: neteisėjauju šiose bylose. Galimas daiktas, kad tiesos esama ir tų moterų ar merginų pasakojimuose. Čia kalbu tik apie būdą, kuriuo ta tikra ar tariama tiesa yra pristatoma. Tas būdas yra ne tik netinkamas, bet ir labai pavojingas.
Pavojingas ta prasme, kad jeigu šitoks „tiesos“ atskleidimas taps norma ir visuomenė jį priims kaip „savaime suprantamą“, ilgainiui tai taps žudančiu (morališkai) ginklu. Prieš bet kokį asmenį (net ir tuos, kurie šiandien tą įrankį naudoja patys), jeigu kas nors kur nors nuspręs esant reikalingą jį „pašalinti“. Melagingu pretekstu. Svarbu tik, kad daugumai atrodytų, jog tai panašu į tiesą. Kadangi argumentų tiesai įrodyti nebereikės. Pakaks kam nors tik „atsiverti“ socialiniuose tinkluose. O išteklių apmokėti maurui ir samdinių „pabūdi mauru“ visada atsiras.
Tai kelias į dvasinį totalitarizmą. O nuo dvasinio iki fizinio – vienas žingsnis.