Per 40 metų, praėjusių nuo Tėvo mirties, mano atmintyje jis pasiliko jaunas – žvalus, kupinas veiklaus energingumo, geros nuotaikos, niekada nenustojęs vilties ir niekad nepasiduodantis.
Kaip toje nuotraukoje.
Todėl, kad jaunystė, amerikiečių verslininko, rašytojo Samuelio Ullmanno žodžiais, „nėra žmogaus gyvenimo laikotarpis. Tai dvasios būsena. Dvasios galia, vaizduotės mastas, emocijų stiprumas, gebėjimas baimę įveikti drąsa, patogumus pakeisti nuotykiu.
Metus kitus išgyvenęs, niekas nesensta. Žmogus sensta, kai netenka idealų. Senstant susiraukšlėja veidas, o prarandant entuziazmą – siela. Esi jaunas tiek, kiek pasitiki savimi, o senas tiek, kiek bijai; jaunas tiek, kiek turi vilties, o senas tiek, kiek esi nusivylęs.
Kol širdis jaučia Kūrėjo, pasaulio ir žmonių grožį, džiugesį, drąsą, didybę ir galią, tol esi jaunas. Kai nuleidi rankas, o širdį užgula pesimizmo šerkšnas ir cinizmo ledas, tada jau tikrai esi senas, ir tegul Dievas tada jau pasigaili tavo sielos.“
Todėl Tėvas niekada ir nepaseno.
Liko jo pavyzdys ir pamokos. Mokausi iš jų iki šiol. Ir vis matau kiek daug dar liko išmokti. Įskaitant ir istorijos pamokas.
Tarp kitko, jis buvo istorikas. Ir gal dėl to istoriją ir aš mėgstu. Daug su juo apie istoriją esam kalbėję. Ir gal vienas iš ryškiausių epizodų, įstrigęs man visam gyvenimui, buvo jo pasakojimas apie tai, kaip paprasti kaimo ūkininkai reagavo į žinią apie Birželio sukilimą, Nepriklausomybės paskelbimą ir Laikinosios vyriausybės sudarymą.
Apie tai jis man kalbėjo ne kartą. Sukilimo metu jis buvo Juodupių kaime, Baisogalos valsčiuje, sugrįžęs atostogų į savo tėviškę po mokslo metų baigimo. Valiušaičiai turėjo radijo aparatą, tad daug aplinkinių kaimo ūkininkų buvo susirinkę jų troboje išgirsti žinių kas dedasi Kaune, prasidėjus karui. Išgirdę pranešimą, kad sukilėliai paskelbė atkuriantys Lietuvos nepriklausomybę ir sudarę Laikinąją vyriausybę, žmonės šoko ne džiūgauti ar glebėsčiuotis, kas būtų įprasta, tikriausiai, dabar, o suklupo melstis ir dėkoti Dievui, verkdami iš džiaugsmo.
Šitas epizodas apie aną laikmetį ir jo žmones man pasako daug. Nelyginant „uginio stulpo“ plykstelėjimas, nušviečiantis kelią, parodantis kryptį, drąsinantis žengti toliau.
Prieš du dešimtmečius išleidau knygą tokiu pavadinimu. Šią metaforą taikiau Juozui Brazaičiui. Bet sykiu gera jausti, kai ir Tėvas gali būti „ugniniu stulpu“.
Dėkingas kolegai Valdui Vasiliauskui, kuris tuo metu redagavo žurnalą „Ekstra“ ir atkreipė dėmesį į mano parengtą knygą, taip pat to svaitraščio žurnalistei Gintarei Adomaityteu, parengusiai leidinio pristatymą. Tai pati plačiausiai cituojama mano parengta knyga. Naudojantis proga paminėsiu, kad leidykla „Žara“ (Ramutė Žandarienė) žada išleisti antrą, papildytą jos laidą.
„PRIEŠ MUS – VIENAS DIDŽIŲJŲ UGNINIŲ STULPŲ“
Kaip ir kada atradote Juozą Brazaitį?
Juozo Ambrazevičiaus pavardę išgirdau iš savo velionio tėvo. Dar vaikui jis man papasakojo savo išgyvenimus, kaip Lietuvos provincijoje buvo sutikta žinia apie Kaune prasidėjusj 1941 m. birželio sukilimą. Įvykiai pasaulyje ir Lietuvoje buvo neramūs. Radijo aparatą Juodupiuose turėjo tik vienas ūkininkas [tada pasikuklinau pasakyti, kad tas ūkininkas buvo Nikodemas Valiušaitis, mano senelis, tiesa, tuo metu jau miręs – V.V.], tad pas jį kaimo žmonės susirinkdavo pasiklausyti žinių. Birželio 23-ąją ir tėvas ten buvo. Man visam gyvenimui įstrigo jo žodžiai apie tai, kaip troboje gausiai susirinkę kaimo vyrai ir moterys, išgirdę pranešimą apie tai, kad Kaune sukilėliai paskelbė atkurią Lietuvos nepriklausomybę ir sudarę „Juozo Ambrazevičiaus vadovaujamą vyriausybę“, o Raudonosios armijos daliniai ir okupacinės administracijos likučiai „netvarkingai bėga Rytų kryptimi“, suklupo melstis, verkdami iš džiaugsmo.
Tiesiogiai su J.Ambrazevičiaus-Brazaičio kūryba susidūriau jau universitete. Pirmiausia perskaičiau jo vadovėlj „Literatūros teorija“, kurį susiradau antikvariate. Įpratęs prie sovietinių literatūros mokslo vadovėlių, buvau apstulbintas lietuviško dėstymo aiškumo, minties konkretumo, dalyko pristatymo paprastumo.
Kokius J. Brazaičio asmenybės bruožus galėtumėte paminėti, kad sudomintume žmones atsiversti jūsų parengtą knygą?
Knyga ne veltui vadinasi „Ugninis stulpas“. 1931 metais studiją apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę J. Ambrazevičius pradėjo tokiais žymiosios mūsų kultūrininkės, rašytojos, valstybininkės – Steigiamojo Seimo 1920 m. atidaromojo posėdžio pirmininkės – žodžiais: „Jei mes nebūsime mūsų tautai lygūs tiems ugniniams stulpams, kurie kadaise žydų tautai rodė kelią tyruose… ką mes nuveiksime? Ir kokia mūsų vertė?“ Būti ugniniu stulpu – tai eiti su savo tauta, ją vesti iš nelaisvės namų į Pažadėtąją žemę, į didžios vilties įsikūnijimą.
Dabar iš tolimo laiko nuotolio žvelgdami nesunkiai pastebime, kad J.Ambrazevičiaus-Brazaičio įžvalgumas jau tada jį patį išdavė. Jis nebūtų pastebėjęs to kilnaus bruožo Petkevičaitės asmenybėje, jei jo apmatų nebūtų pats turėjęs: similis simili gaudet (toks tokiu džiaugiasi). Tad parengus J.Brazaičio raštų tomą, šį įkvepiantį įvaizdį teko pritaikyti jam pačiam – savo darbais ir visa savo asmenybe jis tai ryškiai įkūnija. Jeigu apskritai galima trumpai apibūdinti ilgą žmogaus gyvenimo kelią, tai vargu ar galėtume taikliau pasakyti, kaip tardami, kad prieš mus stovi vienas didžiųjų ugninių stulpų, nušviečiančių gyvenimo kelius kultūroje, visuomenėje.
Dažnokai išgirstame: politika – savaime nešvarus dalykas. Ką pasakytumėte jūs, atskleidęs žmones, gyvenusius kitaip?
Juozas Brazaitis savo prigimtimi aiškiai buvo kultūros, ne politikos žmogus. Bet žmogus – su principais, su įsitikinimais, su pasaulėžiūra. Politikoje ir rezistencijoje jis atsidūrė, kai „tikrieji politikai“ tylėjo kaip pelės po šluota. Teisininkas prof. Tadas Petkevičius tvirtino, kad Brazaitis „sukosi politikoje kaip medžiojama lapė ir sugebėjo niekuo neįsipareigoti naciams“. Prof. Vaclovas Biržiška apie J.Brazaitj yra kalbėjęs: „kultūringas politikas ir nepakeičiamas valstybininkas. Važinėdamas tik dviračiu, eidamas švietimo ministro pareigas, per penkias savaites padarė daugiau, nei kitas per penkerius metus, važinėdamas limuzinu“. Apie politiką, kaip savaime nešvarų dalyką, dažniausiai kalba tie, kurie savo pačių abejotinus darbus norėtų pridengti teršdami dar ir kitų vardus bei darbus.
„Ugninis stulpas. 25 metai be Juozo Brazaicio“, sudarytojas Vidmantas Valiušaitis, išleido fondas „Į Laisvę“, 584 p.
Laiškai, dokumentai, liudijimai – tokia išmintingos knygos paantraštė. Apie patj Juozą Ambrazevičių-Brazaitį knygoje parašyta ne tiek daug, bet iškalbingai, nes pasakota artimo jam žmogaus Jono Griniaus. Nežinančiam paaiškės, kas tas Brazaitis ir kodėl jo palikimu verta rūpintis, o žinančiam bus tiesiog malonu dar kartą prisiminti tai, ką jau yra skaitęs, girdėjęs. Labai daug ką atskleidžia Juozo Brazaičio laiškai bičiuliams, bendražygiams, oponentams: nenuostabu, kad žmonės juos taip saugojo, brangino, o dabar leidžia mums pajausti tai, kas tartum primiršta, pamesta, išbarstyta. Nors… Vis dar sutinki Lietuvoje žmonių, kurie pasididžiuoja, kad literatūros mokėsi iš Ambrazevičiaus vadovėlių, tebesirenka į klasės susitikimus jo mokinės, prieškario „Aušros“ gimnazijos absolventės…
Parengė Gintarė ADOMAITYTĖ
„Ekstra“, 2000 m. liepos 17 d.