Vidmantas Valiušaitis. Tomo Venclovos „gelbėjimosi ratas“ Rūtai Vanagaitei – stulbina

Mėgstu Tomo Venclovos publicistiką. Su malonumu perskaitau jo esė rusų, lenkų literatūros, lietuvių ir slavų literatūrinių ryšių temomis.

(Skirtingai nuo poezijos, kuri man atrodo savotiškai beskonė ir bekvapė: intelektualinės konstrukcijos, be jausmo, be emocijos, be gyvo, spontaniško santykio į pasaulį, kuo poezija mane labiausiai ir žavi; bet tai – skonio dalykas, kiti žmonės ją vertina.) Ypač puikios T. Venclovos knygos apie Vilnių. Ne veltui yra išverstos į daugelį kalbų ir tapusios savotišku vade mecum‘u po Vilnių.

Bet yra vienas klausimas, kuriuo T. Venclova, mano nuomone, verčiau nerašytų. Kadangi tuo klausimu jis nėra nesuinteresuotas asmuo. Priešingai.

Jis yra tiek suinteresuotas, kad jam išsilaikyti nešališkam – tiesiog neįmanoma: bet kuri jo reiškiama pozicija būtų pažeidžiama. Todėl šita prasme Vincas Justas Paleckis man atrodo gerokai oriau: jis nesivelia į diskusijas, nevertina (bent jau viešai) ir neteisėjauja 1940–1941 m. okupacijų klausimu.

Tomas Venclova – teisėjauja. O moralinis imperatyvas reikalautų nuo tos bylos verčiau jam nusišalinti. Kadangi tėvas vis dėlto buvo marionetinės vyriausybės, pastatytos okupanto sugriauti Lietuvos valstybę, ministras. Dėdė – Petras Cvirka – vadinamojo „liaudies seimo“, trumpai pabuvusio tik Stalino įrankiu inkorporuoti Lietuvai į Sovietų Rusiją, atstovas ir aktyvus propagandinio lauko darbininkas. Jo ano meto viešus pasisakymus šiandien spausdinti gėda. Kaip nedarytų garbės Antanui Venclovai ir jo darbai bei pareiškimai, sugriaunat Lietuvos švietimo sistemą.

Labai galimas daiktas, kad jie, sutinkamai su Lietuvos Respublikos Baudžiamuoju statutu (1934), anuo metu yra padarę sunkius nusikaltimus, pagal keletą tuo metu galiojusių įstatymų. Pavyzdžiui, „Tautai ir valstybei saugoti įstatymo“ vienas iš straipsnių nurodo, kad „Lietuvos pilietis, kuris ieško užsienyje paramos prieš Lietuvos valstybę arba eina į tokį santykį su užsieniu, kuriuo laužo savo valstybinės ištikimybės pareigą, yra baudžiamas sunkiųjų darbų kalėjimu“.

Tuo metu „Organizacijų, sudarytų okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstybėse, dalyviams ir jų padėjėjams bausti įstatymo“ vienas iš straipsnių skelbė: „Kas dalyvauja sudarytose okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstybėse organizacijose, kurių tikslas yra sujungti Lietuvą arba jos dalį su kita valstybe, arba nuversti esamąją valdžią, arba padaryti Lietuvos valstybėje suirutę, – baudžiami mirtimi.“

Yra ir kitų BK straipsnių, kurie rodo, kad būta aiškių požymių, jog asmenys, dalyvavę Stalino sudarytos valdžios Lietuvoje grandyse, išdavė Lietuvos valstybę ir tuo jai sunkiai nusikalto.

Įsivaizduokime žmones, kurie dabar pasivestų Lietuvai nedraugiškos valstybės tarnybai ir kastųsi po valstybės pamatais? Įsibrovus okupantui, stotų jo tarnybom ir imtųsi persekioti, represuoti, kankinti ir žudyti kitus bendrapiliečius, kaip tai darė A. Sniečkus ir jo politinė kohorta?

Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
13 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
13
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top