Žmonės klausia: kodėl „nepasisakau“…
Atsakymas paprastas: laikiausi ir laikausi nusistatymo nekomentuoti viešojoje erdvėje su darbo reikalais susijusių dalykų ir nevertinti bei neaptarinėti asmenų. Kodėl?
Todėl, kad „rinkos aikštėje“ ne tik negalima išspręsti jokio dalykinio klausimo, bet neįmanoma net ir nešališkai to apsvarstyti. Su darbo reikalais susiję sprendimai priiminėjami ne gatvėje, o atitinkamų kompetencijų ir įgaliojimų darbuotojų rate, prieš tai klausimus aptarus ir į juos įsigilinus kontekste aplinkybių, kurios žinomos ir suprantamos tiesiogiai su jomis susijusiems žmonėms.
Tuo metu bandymai perkelti visa tai „į gatvę“, t.y. į laikraščių puslapius, interneto portalus, socialinius tinklus, liudija kaip tik priešingą pastangą – probleminius klausimus ne dalykiškai svarstyti ir kompetentingai spręsti, bet juos politizuoti, kelti ažiotažą, manipuliuoti daline informacija, esminius dalykus užgožiant atsitiktinių, neįsigilinusių į reikalą žmonių šūkavimais, spigiais teisuolių riksmais, kad būtų mobilizuojamos „masės“, telkiama viešoji opinija ir demonstruojama „kiekybinė persvara“.
Tai daroma tada, kai trūksta kokybinio potencialo, t.y. gebėjimo argumentais ir faktais pagrįsti savo poziciją ir ją pristatyti tokiame forume, kuriame tokios problemos gali būti sprendžiamos. Kai to nėra, tada lieka naudotis „rinkos aikštės“ triukais, apie kuriuos V. Kudirka rašė: „Iškelia ant lazdų dvi kepures ir šaukia: mes trys!..“
Dėl tos priežasties niekada neaptarinėju ir nevertinu žmonių. Kadangi net ir tas, kuris stovi su ant lazdų pamautomis kepurėmis ir lengvatikiams skirtu triukeliu dalyvauja tokioje mizanscenoje, nebūtinai taip nerimtai elgsis kitoje situacijoje. Gali būti, kad tai visai geras žmogus, tik sutikęs už užmokestį (nebūtinai vien piniginį), „dėl artisto šlovės“ ar tiesiog dėl nesusigaudymo pabūti statistu kitų režisuojamame spektaklyje. Todėl visuomet stengiuosi vertinti veiksmą, darbą, poelgį, bet ne žmogų. Nes tas pats žmogus vienoje situacijoje gali pasielgti vienaip, gali suklysti, gali net ir nepadoriai pasielgti, o kitoje situacijoje – kilniai, garbingai, išmintingai.
Taigi, laikydamasis tokio nusistatymo nekomentavau ir nevertinau jokių pareiškimų savo atžvilgiu, kurie prapliupo viešojoje erdvėje išsyk, kai tik buvau pakviestas į pareigas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC). Jau pirmą dieną pradėjus man dirbti įstaigos generalinis direktorius susilaukė žurnalistės sms: kas jis toks? kodėl jis čia? kaip drįstate!
Viešosios erdvės spaudimas, prasidėjęs jau pirmąją mano darbo dieną, lygiagrečiai su kai kurių bendradarbių (su kuriais, beje, neturėjau jokių tiesioginių darbo santykių) aiškiai išreikšta laikysena („Mes esame daktarai, o kas tu toks?“), man buvo šiokia tokia staigmena. Susidūriau su dalies kolegų nuotaika, tarsi aš būčiau jiems kažkuo nusikaltęs, lyg užėmęs kažkieno privačią „pilį“ ir joje neteisėtai įsikūręs.
Prisipažinsiu atvirai: to nesitikėjau. Visų pirma dėl to, kad daugelio Centre dirbančių istorikų darbus aukštai vertinau ir vertinu, daugelio jų citatas naudojau savo straipsniuose ir knygose, nė vieno iš jų ne tik kad nebuvau kaip nors užgavęs asmeniškai, bet net ir kritiškai atsiliepęs apie jų darbus. Žadu tais darbais naudotis ir toliau.
Todėl demonstratyvus priešiškumas, parodytas man kai kurių tyrėjų jau pačią pirmą dieną, kai drauge su kitu patarėju, lydimi generalinio direktoriaus, atvykome prisistatyti į Genocido ir rezistencijos tyrimų departamentą, man liko mįslė.
Juo labiau, kad užėmiau santykinai nereikšmingas pareigas ir tik vos pusę etato. Tai atspindėjo ir mano atlyginimas, kurio piniginę išraišką čia būtų net nepadoru minėti – ji tiek nereikšminga. Mano vaidmuo tebuvo patariamasis, neturėjau jokios sprendimų priėmimo teisės, o bet kokie patarimai tegalėjo būti rekomendacinio pobūdžio. Sprendimus, įstatymo pavestų įgaliojimų apimtimi, priiminėja gen. direktorius.
Mano įgaliojimų nė iš tolo nebuvo galima lyginti su departamentų vadovų įgaliojimais, kurių dispozicijoje buvo ištisi skyriai su jų vadovais ir dešimtimis žmonių. Nė vienam iš jų neturėjau teisės nei duoti kokių nors pavedimų, nei formuoti užduočių ar nurodinėti, ką jiems daryti. Tai buvo skyrių ir departamentų vadovų kompetencijos dalykas. Nebuvo atvejo, kad būčiau brovęsis į svetimos kompetencijos sritį.
Kaip gi atsidūriau toje „apgultoje pilyje“? Per tuos penkis su puse mėnesio, kiek dirbau LGGRTC, prisiskaičiau viešojoje erdvėje linksmiausių istorijų ir sąmokslo teorijų, kaip „klastingai“, per sudėtingus politinius žaidimus, „prasibroviau“ iki pozicijų, kad „istorijos mokslą paversčiau politine propaganda“. Kun. Robertas Grigas privačia žinute neseniai atsiuntė pasveikinimą dėl „paaukštinimo“: sakė, regis, tapai „faktiniu LGGRT centro vadovu“?..
Nuvilsiu sąmokslo teorijų gerbėjus. Niekada nebuvau ir nesu jokios politinės partijos narys, taigi, neturiu jokio politinio užnugario – nei tarp dabar valdančiųjų Tėvynės sąjungos ir liberalų, nei tarp opozicijoje esančių Valstiečių ir žaliųjų ar socialdemokratų partijų atstovų. Iš Sąjūdžio laikų pažįstu vieną kitą asmenį tose partijose, bet tik tiek ir ne daugiau. To žymiai per maža, norint užsitikrinti „politinį stogą“. Šia prasme esu „vienui vienas“, kaip „vienų vieni“ buvo ir tada miške pasilikusieji. Todėl narsiems vyrams ir moterims rodyti „drąsą“ prieš mane yra lengva. Kadangi saugu – tai priešininkas su „vandens pistoletu“ priešais šarvuotą haubicą: „mūsų rankose“ radijas, TV, interneto portalai, o daugiausiai ką gali jis – parašyti repliką į FB…
„Pilyje“ atsidūriau daug paprastesniu būdu.
Grįžus iš atostogų praėjusių metų rugpjūčio pradžioje, paskambino Adas Jakubauskas. Jau buvau girdėjęs apie jo paskyrimą LGGRTC vadovu. Pažinojau jį nuo Sąjūdžio laikų, abu buvome Sąjūdžio Seimo nariai.
Atsižvelgdamas į mano domėjimąsi Antrojo pasaulinio karo ir pokario rezistencijos problematika bei atitinkamas publikacijas, pakvietė tapti jo komandos nariu.
Padėkojau už pasiūlymą ir pasakiau, kad nežadu keisti savo dabartinės tarnybos, turiu daug nepabaigtų įsipareigojimų, kurių negaliu palikti. Tai gal, sakė, galėtum skirti bent dalį laiko ir bent epizodiškai prisidėti? Atsiklausęs savo vadovybės ir gavęs prof. Renaldo Gudausko pritarimą ir leidimą užimti pusę etato kitoje darbovietėje antraeilėms pareigoms, sutikimą daviau. Tikėjausi, kad kiek pagelbėsiu Sąjūdžio bendražygiui ir šiaip puikiam, draugiškam ir geraširdžiui žmogui, kuri gerai pažinojau ir gerbiau, taip pat ir kaip akademinio pasaulio žmogų, MRU profesorių.
Bet dabar jau atėjo laikas ir man pasisakyti viešai, nes dėl saitų su ta „pilimi“, kurios apgultis truko kone pusę metų, yra aišku. O tos apgulties priežastis, kiek tai bebūtų man nemalonu ar apmaudu, turėjau būti aš. „Neistorikas“, „neprofesionalas“, numušęs Centro reputaciją „žemiau plintuso“, vieno profesionalo žodžiais tariant.
Tą išvadą pasidariau iškart po to, kai ketvirtadienį (2021-01-28) perskaičiau „Centro mokslininkų kreipimąsi“ į Seimo pirmininkę Viktorija Čmilytė-Nielsen, LGGRTC vadovą, kitus parlamento pareigūnus, kad tą apsišaukėlį pagaliau „išimtų iš pilies“.
Gerbdamas pasirašiusiųjų profesionalumą, teksto turinio nevertinsiu. Pastebėsiu tik tiek, kad tikrosios pareiškimo priežastys nėra nurodomos – jos politinės ir ideologinės. O tai, kas rašte išdėstyta, yra savotiška V. Kudirkos mizanscena su dviem pagaliais ir kepurėmis.
Bet tai irgi svarbu. Kadangi tai tikrovės faktas, su kuriuo neįmanoma nesiskaityti.
Kaip jau minėjau, nežadu kalbėti ir apie raštą pasirašiusius žmones, juos vertinti. Nė vienam iš 17-osios jį pasirašiusiųjų nejaučiu kokio nors priešiškumo ar asmeninės antipatijos. Dalies iš jų net nepažinčiau gatvėje. Kadangi neturėjome jokių reikalų, jie nebuvo nei mano pavaldiniai, nei vykdė kokius nors mano nurodymus. Asmeniškai apie juos visiškai nieko nežinau ir nieko negalėčiau pasakyti. Nuostabu, kad jie tiek daug žinojo apie mane. Tačiau pavardės daugumos man gerai žinomos, jų knygos yra mano bibliotekos lentynose, kai kurios – beveik parankinės.
Dėl to absoliučiai jokios nuoskaudos ar nepasitenkinimo dėl jų pareiškimo neturiu. Priešingai. Raštą perskaitęs pajaučiau palengvėjimą. Jeigu Centro mokslininkai mano, kad įstaigos, kurią dešimtmečiais kankina chroniškos problemos ir per pastarąjį metą darbą čia paliko daugiau negu 500 darbuotojų, didžiausia problema yra Valiušaitis, tai jos, ačiū Dievui, nėra – ji išsprendžiama akimirksniu! Seimo pirmininkei tikrai nereikės „išsukinėti rankų“, kad ji imtųsi politinių kombinacijų ir prispirtų pagaliau tą apsišaukėlį nešdintis iš „pilies“.
17-kos pareiškimas, turint galvoje, kad įstaigoje dirba apie 150 darbuotojų, nėra labai reikšminga jų dalis. Net jeigu tai ir „istorikai profesionalai“, įskaitant ir tuos profesionalus, kurie moksline produkcija kol kas rimčiau dar nėra pasireiškę, arba tuos, kurie jau ilgesnį laiką su mokslo darbais nebesireiškia. Tačiau dėkingas esu už parodytą poziciją.
Bet ypač dėkingas esu tiems bendradarbiams, kurie šio pareiškimo nepasirašė, nusprendę verčiau nesikišti į reikalą, kuris jiems galbūt nėra iki galo aiškus, vertinant žmogų, su kuriuo neturėjo reikalų ar kurio galbūt net nėra matę. Šitokią poziciją išreikšti irgi reikėjo drąsos. Kadangi šturmo metu, paprastai, neišvengiamai įsijungia „kovos krikšto“ instinktas: su tais, kurie delsia ar svyruoja atakos metu, paėmus „tvirtovę“, aiškinamasi kaip su „išdavikais“.
Vis dėlto darbo patirtis LGGRTC buvo labai įdomi ir instruktyvi. Ji man padės geriau suprasti kai kuriuos reiškinius ir procesus. Čia tik noriu padėkoti tiems LGGRTC kolegoms ir bendradarbiams, su kuriais konstruktyviai ir prasmingai darbavomės. Tegu ir neilgai – vos 5,5 mėnesio.