Kai kas dabar sako, kad Vasario 16-toji – „šventė be turinio“. Man tai labai aiški jos prasmė. Rašiau prieš 20 metų.
VASARIO 16-OJI PER PASKUTINĮ ŠIMTMETĮ
„Klaipėda“ | 2001 m. vasario 15 d.
Vasario 16-oji visuomet primena didelį ir brangų turtą: per kartų kartas išpuoselėtą siekį – laisvą, nepriklausomą Tėvynę, kuriamą laisvų žmonių ir jų sąmoningai branginamą.
Kažkas yra taikliai pastebėjęs, kad Vasario 16-oji – tai mūsų valstybės Velykos, kurios sutinkamos kaip ženklas keltis naujesniam gyvenimui – geresniam, tauresniam.
Šis ženklas lydėjo ir lydi lietuvių tautą, galima sakyti, per visą XX-ąjį amžių, keldamas pasididžiavimą ir brandindamas valstybinį susipratimą iškiliomis laisvės ir nepriklausomo gyvenimo valandomis, grūdindamas pasiryžimus bei žadindamas naujas viltis svetimųjų priespaudos metais.
Jo reikšmė ypač išryškėjo okupacijų nelemtyje. Kai prievarta buvo primesta svetima tvarka ir gyvenimo būdas, ši diena žadino tautinę savigarbą, Vasario 16-osios dėka tebesijautėme esą kitokie, tebenešiojome savyje tikėjimą vėl turėti savo šalį laisvą.
Vasario 16-oji įrašyta Lietuvos istorijoje ne vien 1918 metais, kai Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą, demokratinę, etnografinių žemių Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi; tai yra – valstybę, kuri ištisus šimtmečius buvo svarbi, stipri ir reikšminga Europos, ypač Vidurio Europos, istorijoje.
Vasario 16-osios simbolis ir prasmė raudona gija žymi ir laisvę bei nepriklausomybę praradusios Lietuvos istoriją.
Štai 1949-ieji – Lietuva okupuota, bet nenugalėta. Slaptame ginkluotos rezistencijos vadų suvažiavime, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba Vasario 16-ąją skelbia istorinę deklaraciją. Tame suvažiavime išrenkama teisėta, nepasiduodančios, kovojančios, savo konstitucinę teisę naudojančios ir ją ginančios Lietuvos vadovybė.
Deklaracijoje skelbiama, kad Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba „okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai“. Vyriausiuoju kariuomenės vadu išrenkamas Jonas Žemaitis-Vytautas, su įgaliojimais – Lietuvą išvadavus iš okupantų – laikinai eiti Lietuvos prezidento pareigas.
Šis dokumentas ženklina ir Lietuvos valstybės atkūrimo gaires, pabrėžia teisėtą konstitucinį tęstinumą ir teisėtumą tos Lietuvos, kuri būtinai atgims, ir kokiomis ekonominėmis, socialinėmis kryptimis turės atgimti, kai okupantas bus išvarytas.
Deklaracijoje tarp kita ko pažymima: „L[ietuvos] L[laisvės] K[ovos] S[ąjūdžio] Taryba, prisidėdama prie kitų tautos pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų Atlanto Chartijoje, Keturiose Laisvėse, 12-oje Prezidento Trumeno Punktų, Žmogaus teisių Deklaracijoje ir kituose teisingumo ir laisvės Deklaracijose, prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti“.
Šiandien galime stebėtis ir didžiuotis šį dokumentą pasirašiusių partizanų vadų valstybiniu brandumu, politine išmintimi ir toliaregiškumu, kilniu įsipareigojimu aukštesnėms žmogiškosioms vertybėms, laisvės ir demokratijos idealams, ištikimybe savo žemei ir žmogui. Būdami, atrodytų, beviltiškoje padėtyje, kovodami su žiauriu ir nepalyginamai stipresniu priešu, metų metus gyvendami išdavystės ir mirties akivaizdoje, regėdami, kaip artimiausi bendražygiai žūsta nelygioje kovoje, o jų šeimos tremiamos į Sibirą, jie liudijo tautos valią, pasiryžimą aukotis ir nepalaužiamą tikėjimą Lietuvos ateitimi. Kadangi tautos pasirinkimas buvo šioje pusėje.
Beveik neįmanoma aiškinti, kad žmonės pritarė okupantų pastatytai komunistų partijai, jei tokiomis nedėkingomis gamtos ir politikos sąlygomis atkaklus pasipriešinimas okupantui užtruko dešimtmetį. Be didesnės gyventojų paramos partizanai nebūtų išsilaikę taip ilgai, o žmonės nebūtų jų rėmę, jei laisvės kovotojai nebūtų atstovavę tam, kas lietuviams buvo labai brangu.
Niekas negalėjo įsakyti Lietuvos kaimui dainuoti apie partizanus, jų žygius. Bet Lietuva dainavo. Nedainavo apie stribus, dainavo apie partizanus – kovojančius ir žūstančius. Tai buvo mandatas, kurį, savo krauju aplaistytą ir pateisintą, pasirašė tada vienintelė teisėta Lietuvos vadovybė – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba 1949 m. Vasario 16 d.
Lygiai po keturiasdešimt metų – 1989 m. Vasario 16 d. gimė dar viena nepriklausomos valstybės atkūrimo gaires ženklinanti deklaracija. Tebeviešpataujant Lietuvoje sovietams ir komunistų partijai, Sąjūdžio seimas, susirinkęs iškilmingo posėdžio Kauno muzikinio teatro rūmuose, pirmą kartą atvirai paskelbė, kad jo tikslas – Lietuvos nepriklausomybė.
Sąjūdžio Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio ir vicepirmininko Romualdo Ozolo Lietuvos Sąjūdžio vardu pasirašyta deklaracija be kita ko skelbė: „Lietuvių tauta niekada nesusitaikė su valstybės suvereniteto praradimu, įvairiais būdais priešinosi hitleriniam bei stalininiam genocidui ir lig šiol priešinasi didžiavalstybinio kolonializmo apraiškoms. Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kurio diktato. […] Sąjūdis žengia keliu į teisinį, politinį, ekonominį ir kultūrinį Lietuvos savarankiškumą, neapsiribodamas daliniais pasiekimais“.
Tai irgi Vasario 16-osios žodžio aidas, mūsų istorinės sąmonės tąsa, nepaliaujamos lietuvių tautos kovos už savo laisvę ir valstybės nepriklausomybę dalis.
Pagaliau – ir Kovo 11-osios aktas skelbia, kad Lietuvos valstybės pamatas yra 1918 m. Vasario 16-osios nutarimas: tai ta pati Lietuva, kuri buvo, ir kuri vėl randasi iš savo pačios pelenų ir kančios. Štai kas mums yra Vasario 16-oji ir jos tęsinys – Kovo 11-oji.
Valstybė yra kaip žmogus: kai jis gimsta, svarbiausias jo tikslas – išsilaikyti ir išgyventi; kai išsilaiko – augti, stiprėti, išsivystyti ir tapti sąmoningu, brandžiu, atsakingu, pilnaverčiu žmogumi.
Du sykius šiame šimtmetyje kėlėsi Lietuva iš pelenų (trečiasis bandymas buvo 1941 m. biržely), apginti ką tik paskelbtą nepriklausomybę buvo aukščiausias jos žmonių tikslas ir idealas. Viskas – žodžiai, darbai, ištekliai, pagaliau sveikata ir net žmonių gyvybės – buvo tam idealui atiduota.
Tačiau pats valstybės buvimas nėra idealas – tai greičiau istorinis faktas. Idealas yra turinys, vykdomas valstybės buvimu. Lietuvos valstybė šiandien jau išaugusi iš naujagimio vystyklų, tad tenka galvoti ne vien apie jos formą, bet ir apie šios formos turinį.
Penkiasdešimt fizinės ir ideologinės prievartos metų Lietuvoje reiškė ne tik valstybinės laisvės netekimą, bet ir pasikeitimą daugelio vertybių, kuriomis gyveno lietuvių tauta, vakarietiškosios istorijos ir kultūros vertybių veikiamas žmogus. Demokratinė sąmonė, pilietinė iniciatyva, pakantos dvasia, atsakomybės ir pareigos jausmas mūsų visuomenėje tebėra svarbi siekiamybė, kadangi ilgai būdami svetimos valstybės dalimi, neturėjome galimybių išmokti nei būti savarankiški, nei už šią svetimą valstybę atsakingi.
Ir vis dėlto pakartotinai šiame šimtmetyje atkūrę savo valstybę, jungdamiesi į demokratinių Europos valstybių šeimą, atliksime mums laiko pavestą uždavinį. Mūsų istorija nužymėta kraujo aukomis ir nuolatiniu pasiaukojimu, nepabaigiamomis pastangomis išlikti. Tuos bandymus išlaikėme. Tai darė mūsų seneliai ir tėvai, o paskui – ir mūsų kartos žmonės.
Šviesus jų atminimas testiprina mūsų dvasią ir pasiryžimus, kuriant šiuolaikišką, pažangią, laisvą ir solidarią Lietuvą.