Panašu, kad Kovo 11-osios Lietuvai kaip tik ir pritrūko būtent tokių socialinio teisingumo idėjų. Išsivadavusi iš prievarta vykdyto komunizmo, ji atsidūrė kraštutinio liberalizmo gniaužtuose. Didelė visuomenės dalis tapo pavojingai nuskurdinta, pasmerkta didžiausiai Europos Sąjungoje socialinei atskirčiai. Milžiniškas emigracijos mastas, skaudus nusivylimas socialiniu teisingumu, politika ir politikais, net pačia laisve ir demokratija rodo gąsdinančias socialines tendencijas.
Kapitalizmo ir buržuazijos dvasia bei mentalitetas, pasak filosofo Antano Maceinos, atsirado anksčiau, negu susiklostė kapitalistiniai socialiniai santykiai. Dvasios buržujų esama visuomet, tai amžinas žmogaus tipas, kuriam būdingas dvasinis lėkštumas, materialinių gėrybių suabsoliutinimas ir naudos veiksnio iškėlimas į aukščiausių vertybių rangą. Būtent tai ženklina dabartinės Lietuvos socialinį veidą.
Adolfui Damušiui greta tėvynės laisvės svarbiausia atrodė socialinės demokratijos idėja, „socialinės veiklos kryptis, kuri demokratiją praplečia į socialinę ir ūkinę sritis. Tuo yra siekiama, kad tikrovėje kiekvienas krašto gyventojas būtų ir krašto ūkinės gerovės dalininkas“. Tai pabrėžiama jo inicijuotoje ir 1978 m. paskelbtoje Lietuvių fronto bičiulių programoje „Credo“. Socialinė demokratija pasisako ne už nekontroliuojamai viešpataujantį kapitalizmą, paremtą vien pelnu ir nauda, bet už socialinį teisingumą visiems, už bendruomeninę bei asmeninę iniciatyvą, pripažįstančią bendrosios gerovės principą. O jis būtinas „išlaikyti pusiausvyrai tarp atskirų skirtingo intereso grupių. Bendroji gerovė yra aukščiau už atskiros grupės, atskiros profesijos, atskiros privilegijuotos unijos ar atskiro luomo gerovę.“
Damušio, Kazicko ir Ambrozaičio laikysenai apibūdinti labai tiktų amerikiečių verslininko, rašytojo Samuelio Ullmanno žodžiai: „Jaunystė nėra žmogaus gyvenimo laikotarpis. Tai dvasios būsena. Dvasios galia, vaizduotės mastas, emocijų stiprumas, gebėjimas baimę įveikti drąsa, patogumus pakeisti nuotykiu. Metus kitus išgyvenęs, niekas nesensta. Žmogus sensta, kai netenka idealų. Senstant susiraukšlėja veidas, o prarandant entuziazmą – siela. Esi jaunas tiek, kiek pasitiki savimi, o senas tiek, kiek bijai; jaunas tiek, kiek turi vilties, o senas tiek, kiek esi nusivylęs. Kol širdis jaučia Kūrėjo, pasaulio ir žmonių grožį, džiugesį, drąsą, didybę ir galią, tol esi jaunas. Kai nuleidi rankas, o širdį užgula pesimizmo šerkšnas ir cinizmo ledas, tada jau tikrai esi senas, tegul Dievas pasigaili tavo sielos.“
Kultūros barai, 2018 Nr.11
