Veidaknygė
Grįžau iš Oval str. esančios Šv. Kazimiero lietuviškos bažnyčios…
Vien jaunimas! Bažnyčia perpildyta, kelios mišios iš eilės, o žmonių – vis pilna. Pilna ir bendruomenės salė, kiti, nebetelpantys, stovi kieme ir girdi giesmes bei kunigo balsą per garsiakalbį. Žmonės pasipuošę, su vaikais, kiti laiko papuoštus dubenis su margučiais, kuriuos atnešė pašventinti. Veidai lietuviški. Stovėjau gale, mačiau kelis vyriškus pakaušius su randais, – muštynių ženklas, tačiau visi tie žmonės meldėsi. Viena giesmė buvo sugiedota kaip sutartinė.
Komunijos arba palaiminimo – ilgiausios eilės.
O kai bažnyčia pradėjo melstis už artimuosius, likusius tėvynėje, suspaudė širdį ir pravirkau – neretas tėvynainis juos pavadina šiukšlėmis, atsidūrusiomis už tėvynės ribų, o jie – meldžiasi už mus… Tai didžiausias paliudijimas, kad Lietuvą jie atsinešė su savimi, nes jų veiduose, jų Kryžiaus ženklui pakeltose rankose – tėvų ir senelių su krauju perduotos tradicijos ir vertybės. Tą buvo galima pajusti iš kažkokių beveik nematomų ženklų.
Žmogus turi geografinę tėvynę – tai yra mūsų Lietuva – ir, matyt, dvasinę tėvynę – tai yra tikėjimas. Dievu tikintis žmogus niekada nebus našlaitis be tėvynės. Tikiu, kad dvasinė tėvynė juos parves namo, kai tik namai bus pasiruošę juos priimti kaip savus, o ne kaip nereikalingus prašalaičius. Kodėl jie ten, o ne su mumis? Pagalvojau – gal todėl kad tėvynėje jie Dievo nei artimo meilės neberado, todėl Viešpats juos pašaukė į susitikimą ten. Juk pas mus tikrai nevyrauja Dekalogo kultūra…
Per šias šventes buvo pakrikštyti penki kūdikiai ir dvidešimt viena pora gavo Santuokos sakramentą. Ten vyksta darbas, ten programos šeimoms, stovyklos, piligriminės kelionės į Lurdą, į Šventąją Žemę. Rytoj, berods, katalikiški pusryčiai Lietuvos ambasadoje ir pokalbis „Kaip užauginti žmogų“…
Nevadinkite jų pabėgėliais ar kaip kitaip – kol jie turi tikėjimą, kol jų maži vaikai tokiais tyrais veidais klausosi giedojimo ir kunigo balso – mes jų nepraradome, o jie mūsų tikrai neprarado. Didžiulė ir mūsų, ir jų viltis – kad pamaldose vien jauni žmonės. Tas pats buvo ir pernai… Vyresnių – vos vienas kitas…
Gyvenimas ir valdžios abejingumo nuodėmė mus išskyrė, o Dvasia juos parves atgal. Tik reikia, kad ta Dvasia apšviestų mūsų valstybės vadovus, o taip pat ir visus čia likusius. Jie puikūs žmonės ir jie grįš šviesesni negu išvažiavo. Reikia, kad jie rastų mus šviesesnius.
Su Šventom Velykom, brangieji! Su Prisikėlimo švente!
Anglijoje labai vertinamas sąžiningumas, padorumas, darbštumas.
—–
kaip naivu tikėtis, kad apsimelavusius, apsivogusius kėvišus, olekus, bosus pradės graužti sąžinė, jie atiduos visus savo prisivogtus turtus ir leis sugrįžti normalų pasaulį pamačiusius tautiečius…
tuos namus jiems turi paruošti?
Jaunų daug,nes išvyko juk jaunimas.Gražu,kad meldžiasi,puiku,kad atsimena tėvus.Bet:ar jų vaikai kalbės lietuviškai,ar puoselės senas tradicijas?
Ne mes juos išvarėme,kodėl turėtume kažkaip jiems paruošti taką? Ne griuvėsius čia paliko,ne karo siaubas išvijo.Anglijoje,tarp kitko,labai vertinami tikrieji anglai,gali banko skyriaus vadovu būti,vistiek esi ir būsi svetimas.
dipukai nutautėjo trečioj kartoj, šita banga nutautės antroj.
„Valdžios abejingumo nuodėmė”? Gal „abejingumo valdžiai ir vienas kitam nuodėmė”?
Gaila, kai tokio amžiaus žmonės nesupranta, ką kalba.
Gal 40,o gal 400 metų?
Tokie pagiežingi komentarai, kai apybraiža tokia graži, sužadina dvasią ir viltį.
Jei ateis laikas grįžti Lietuvon, sugrįš kiekvienas kas norės. Jei jau nebemokės lietuviškai, nebėda. Išmoks, bus organizuojami kursai, tradicijas irgi greit prisiminsim. Užteks vienų kitų Joninių, tuoj pat susigiminiuosim vėl visi. Tapę vėl savais galės net banko skyrių vadovais dirbt.