Nuotraukoje – tą atmintiną 1990 m. kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo posėdyje salėje uždengus LTSR herbą politinė kalinė Jadvyga Bieliauskienė (kalba tribūnoje) įteikia per okupacijos dešimtmečius Kauno istorijos muziejaus išsaugotą senąjį Vyčio herbą.
Kaip prisimena sūnus Žilvinas Beliauskas, „Seimo tribūnoje J. Bieliauskienė atsirado galima sakyti atsitiktinai. 1990 kovo 11 d. ji buvo Seime. Atėjo laikas, kai buvo greitai, improvizuotai planuojama, kas įteiks Lietuvos herbą iškart po Nepriklausomybės paskelbimo. Virš J. Bieliauskienės sėdėjęs Algirdas Kaušpėdas pasilenkė ir pasiūlė būtent jai įnešti į sceną herbą. Ji sutiko tai kaip Dievo ženklą. Atėjus momentui, žengė nešina herbu tiesiai į tribūną, kur pasakė improvizuotą kalbą, kurią vėliau apibūdino kaip grynai Dievo siųstą įkvėpimą.
Jadvyga Bieliauskienė (1929–2009: Trumpa turiningo gyvenimo istorija
Disidentinio judėjimo Lietuvoje legenda, nesusitaikiusi su sovietine tikrove, garsėjusi savo tvirtybe ir ypatinga maldos galia, atkaklia ir nuoseklia veikla palaikiusi negęstančią nepriklausomos tautos gyvenimo viltį.
Gimė 1929 metais Rūdaičių kaime, Kretingos valsčiuje. Lietuvos okupaciją patyrė mokydamasi Kretingoje, ten ji matė žiaurų sovietų valdžios susidorojimą su vietos pranciškonais ir Kretingos vienuolyno išniekinimą. Septintoje klasėje pervažiavo mokytis į Palangos gimnaziją – ypatingą, galbūt net unikalią mokyklą: joje nebuvo nė vieno komjaunuolio.
Dar būdama gimnazistė ji įsitraukė į pasipriešinimo veiklą, partizanė, pasirinkusi „Šatrijos“ slapyvardį. Jos tėvas A. Šilauskas, slapyvardžiu „Mėnulis“, rėmė Lietuvos partizanus, kurie rinkdavosi jų sodyboje. Suimta 1948 m., kankinta, nuteista 25 metams laisvės atėmimo ir įkalinta Intos lageryje Komijoje.
Jau gerokai vėliau, apmąstydama gyvenimo kelią, ji sakė: „Šiandien tvirtai galiu pasakyti, kad nė vienos iškęstos kančios akimirkos neatsisakyčiau, nes jos mane augino. Tiesa, žinau ir tai, kad kančia prasminga ir vaisinga tik tada, kai ją priimame nuolankiai, kai ji mus vaduoja iš baimės. Nes didžiausias meilės priešas yra būtent baimė. Turbūt todėl ir okupantai labiausiai norėjo mus visus įbauginti. Jiems buvo net svarbiau ne sunaikinti tuos, kuriuos laikė priešais, bet paversti juos baimės vergais.“
Išėjusi Komijos lagerių „mokyklą“, 1956 m. Stalinus mirus, sugrįžo į Lietuvą ir sukūrusi šeimą apsistojo Garliavoje. Ten susilaukė sūnaus Žilvino. Netrukus įsitraukė į pogrindinę veiklą, ypač rūpinosi jaunimo dvasiniu gyvenimu. Kaip ji pati sako, vėl kovoti prieš sistemą ji pradėjusi pirmiausia rūpindamasi savo sūnumi – tos sąlygos, kuriomis jam teko augti, jai atrodė nepakenčiamos. Jos rūpesčiu, Garliavos parapija atsigavo, jaunimas pradėjo rengti vaidinimus, sugrįžo maldos dvasia. Be to, J.Bieliauskienė aktyviai talkino pogrindžio spaudai, bendradarbiavo su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ – teikė jai medžiagą apie vaikų persekiojimus, pati platino „Kronikos“ egzempliorius.
Už pogrindžio literatūros platinimą ir kovą už tikinčiųjų teises, t.y. „už valstybės pagrindų griovimą“, 1983 m. vėl buvo nuteista 4 metams laisvės atėmimo ir 3 metams tremties. Kalėjo Mordovijoje – lageryje J.Bieliauskienei skyrė tą patį gultą, kuris prieš tai priklausė sesei Nijolei Sadūnaitei. Toks sutapimas suvokimą, kad be Dievo žinios pasaulyje nieko nevyksta ir jos kova turi prasmę, tik dar labiau sustiprino. Ir gulage aktyviai kovojo su sistema, buvo didžiulis autoritetas kitoms moterims.
„Perestroikos“ laikais dėl tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, JAV prezidento R. Reagano ir kitų demokratinių šalių politinių lyderių spaudimo buvo atleista nuo trėmimo bausmės ir 1986 m. išlaisvinta Grįžusi į tėvynę J. Bieliauskienė ėmėsi veiklos Politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje, Ateitininkų federacijoje ir kitų organizacijų veikloje, platino Atgimimo spaudą. Po 1991 m. kruvinųjų sausio įvykių įkūrė Sausio 13-osios broliją ir buvo ilgametė jos vadovė.
Jadvyga Bieliauskienė mirė 2009 metų spalio 21 dieną Vilniuje. Apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu 1992 m., 1998 m. – Vyčio kryžiaus 4 laipsnio ordinu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu 2000 m.
J.Bieliauskienė: „Tiesos neįmanoma nuteisti“
1983 m., antrą kartą nuteista „už valstybės pagrindų griovimą“, išklausiusi nuosprendį J.Bieliauskienė pasakė kalbą, kuri privertė prokurorus susigūžti. Štai tik keletas tos kalbos ištraukų:
„Nežiūrint į šiuos tautos sunaikinimą nešančius padarinius, bedievybės platinimas, palaikomas aukščiausios valdžios, kaskart vis griežčiau ir rafinuočiau vykdomas. Jei dar pusę šimtmečio taip smuksime, tapsime ištisai girtuoklių, kriminalinių nusikaltėlių, idiotų tauta, pamažu žūstanti kalėjimuose, beprotnamiuose, išsigimėlių namuose, ligoninėse. Sakykit, ar visa tai matant, galima tylėti?! Tylėjimas — išdavystė. Tautos dvasia pati šaukia per jautrias, baimei nepasiduodančias širdis, šaukia poetų lūpom, šaukia besimeldžiančių lūpom į Dievo Motiną. […]
Prisikels Lietuva Dievuje, o Dievuje gyva tauta vienodai pakelia tiek laisvę, tiek vergovę — nors tūkstantį metų ji tęstųsi. Aukos troškimu liepsnojančios širdys eis kančių keliais ir stiprins tautos dvasią. Esu teisiama pagal 68 str. I dalį. Man sako, kad aš siekiau silpninti Tarybų Sąjungą. Negi Tarybų Sąjungos stiprumas slypi siekime per bedievybę ir nužmoginimą nutautinti, sunaikinti mažąsias tautas?! […]
Galite fabrikuoti politines bylas, klastoti tiesą, išsigelbėjimo troškimo vis tiek nesustabdysite […]
Meldžiuosi už tardytojus, gausius išdavikus. Jų gyvenimas skaudus — jiems lemta persekioti Tiesą. Ateis laikas ir supras jie, kad Tiesos negalima nuteisti — Tiesa teisėjus teisia. Negalima nužudyti Meilės, įkalinti Laisvės. Esu pasiruošusi bet kokiai aukai.“
Daugiau apie antrąja bylą ir jos aplinkybes siūlome skaityti LKB KRONIKA Nr.58.
Sveikinimai iš Gulago
1985 m. J.Bieliauskienės ir kitų devynių Sovietų Sąjungos griežto režimo politinių kalinių sveikinimas JAV prezidentui Ronaldui Reaganui antrojo perrinkimo proga, išsiųstas iš „Mažosios zonos“ (taip buvo vadinamas tuo metu vienintelis Sovietų Sąjungoje moterų politinių kalinių lageris), tapo istoriniu įvykiu.
Ant plono rūkomojo popieriaus J.Bieliauskienės gražiu kaligrafišku braižu surašytame sveikinime linkima vesti savo šalį Tiesos ir Laisvės keliu, raginama padėti išsilaisvinti visoms pasaulio pavergtoms tautoms. Ir užrašytas atgalinis adresas: Mordovija, lageris Nr. 385…
R. Reaganas papasakojo apie tai žurnalistams ir viename iš JAV laikraščių jis buvo išspausdintas. Prasidėjus „perestroikai“, kai M. Gorbačiovas mėgino kalbėti, jog Sovietų Sąjungoje nebėra politinių kalinių, tai tapo geriausiu įrodymu.
Dabar šis sveikinimas kaip unikalus eksponatas saugomas JAV prezidento Ronaldo Reagano prezidentinėje bibliotekoje, kuri kartu tarnauja ir kaip vertingas „šaltojo karo“ istorijos muziejus.
Vienas paskutiniųjų J.Bieliauskienės pareiškimų buvo 2009 m. „Viešas kreipimasis dėl moralinio ir finansinio LRT bankroto“, kuriame su s. Nijole Sadūnaite, Stase Asanavičiene ir kitais Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos, vienijančios žmones, gynusius Lietuvos radiją ir televiziją (LRT) bei Lietuvos radijo ir televizijos centrą (Televizijos bokštą), atstovais išreiškė savo pasipiktinimą LRT administracijos ir jos generalinio direktoriaus Audriaus Siaurusevičiaus neatsakingu ir amoraliu elgesiu, privedusiu visuomeninį transliuotoją prie finansinio ir moralinio bankroto, ir ragino LRT vadovą Audrių Siaurusevičių nedelsiant atsistatydinti iš LRT generalinio direktoriaus pareigų.
Parengta pagal Žilvino Beliausko atsiųstą medžiagą, remtasi ir pačios Jadvygos Beliauskienės prisiminimais, paskelbtais spaudoje ir knygoje „Laisvė ir tikėjimas: krikščioniški trileriai sovietmečiu“ (sud. A. Navickas, R. Sopranaitė, Vilnius – 2013).