Vienus trėmė, kiti gerino savo gyvenimo sąlygas

Vienus trėmė, kiti gerino savo gyvenimo sąlygas. Ir ne šiaip gerino, bet prašė iškeldinti ten gyvenančius žmones. Nes tarybiniam literatui reikėjo erdvės kūrybai.

Vis dar „kariant“ Cvirką, pamirštamas jo sėbras ir svainis Antanas Venclova… Lyg tai Cvirka per daug garbingai įamžintas, o štai Venclova nepelnytai nuvertintas… Bandoma argumentuoti: Cvirkai – didingas paminklas garbingoje miesto vietoje, Venclovai – tik butas-muziejus. Bet pamirštama svarbiausia – Cvirka pasimirė 1947 metais, o Venclova – 1971… Jau kiti laikai, jau daugiau „nusipelniusių“ sovietų valdžiai veikėjų… Stalinizmas pasmerktas, stalinistai pritilę, jau nebelabai mylimi… Tad ir liko „nuskriaustas“ stalinistas tik su muziejumi, bet be paminklo… Net ir kaip rašytojas, Venclova nelygintinas su Cvirka… Vargu, ar sugebėsime nurodyti Venclovos kūrinių, turinčių išliekamąją vertę… Tad Venclova ir tevertintinas, kaip stalinistas ir Stalino laikmečio „politinis veikėjas“:

1) Stalino laikų (nuo 1940 metų!) Sovietinės Lietuvos švietimo komisaras [=ministras];
2) Falsifikuotais rinkimais suburto prostalinistinio tariamojo „Liaudies seimo“ Pirmasis sekretorius;
3) Delegacijos, vykusios parvežti „Stalino saulės“, narys;
4) Sovietinės Lietuvos himno autorius;
5) Sovietų Sąjungos himno vertėjas į lietuvių kalbą;
6) Stalino premijos laureatas (1952).

Antano Venclovos požiūris ir stalinistinis-bolševikinis mąstymas kaip ant delno – „noriu namo Palangoje, gyventojus prašau iškeldinti“:

Palangos miesto Vykdomajam komitetui
Antano Venclovos, gyv.
Vilniuje P. Cvirkos g. 28 bt. 1
pareiškimas
Aš, kaip rašytojas, noriu įsigyti Palangoje mažą namelį, kuriame galėčiau dirbti literatūrinį darbą. Prašau parduoti man nuosavybėn medinį namelį, esantį Aksionaičio gt. Nr 11 a.
Pažymiu, kad jokios nejudamos nuosavybės aš neturiu nei Lietuvoje, nei kitose respublikose.
Kadangi kalbamą namuką aš norėčiau greičiau atremontuoti, prašau, jeigu namukas man bus parduotas, esamus gyventojus iškeldinti į kitą vietą artimiausiu laiku.
A. Venclova
Palanga
1955 liepos 25 d.
Rezoliucijos: gauta 1955 liepos 26 d. Nr. 262
Patenkinti: 1955 liepos 28 d. Nr. 275″
—–
Tai Klaipėdos regioninio valstybės archyvo dokumentas: F455 ap. 1 b. 43 l. 386.

Nenuostabu, kad tokio nusipelniusio stalinisto ir partinio „šulo“ sūnelis tėvo bičiulių dėka (A. Venclova jau buvo miręs) už „disidentystę“ buvo labai „žiauriai“ nubaustas – „išvarytas“ į JAV, kai tuo tarpu visi to meto disidentai keliaudavo arba į psichuškes, arba į kalėjimus…

Tad ar reikalingas savivaldybės lėšomis išlaikomas muziejus Vilniuje šiam Nepriklausomos Lietuvos duobkasiui ir sovietiniam balvonui? Gal tegul šis muziejus keliauja paskui Cvirkos paminklą ar į Grūto parką? Arba jei jau sūnelis labai nori savo tėtušiui muziejaus, tai tegul pats tą muziejų ir išlaiko… Valstybės ir savivaldybės lėšos tokių „asmenybių“ muziejams neturėtų būti švaistomos…

Šaltinis: Aido Žandario veidaknygė

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
8 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
8
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top