Edmundas Jakilaitis | „Dėmesio centre“ | LRT.lt
Naujajam Viešojo saugumo tarnybos vadovui Ričardui Pociui viešai prabilus apie skandalingą situaciją šioje institucijoje, sujudo ir Seimo nariai. Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas aiškinosi problemas, jau kelis dešimtmečius kamuojančius tarnybą.
„Sunku patikėti, tačiau Viešojo saugumo tarnyboje nebuvo atliktas joks auditas, nors visose kitose institucijose tikrinimai atliekami kasmet“, – teigia Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas.
Tuo metu šio komiteto narys Andrius Mazuronis viešuose R. Pociaus pasisakymuose apie rimtas tarnybos problemas įžvelgia politinį turinį ir tai esą kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Apie tai – pokalbis su Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku A. Paulausku, komiteto pirmininko pavaduotoju Arvydu Anušausku ir komiteto nariu A. Mazuroniu.
Pone Paulauskai, komiteto posėdyje išklausėte Viešojo saugumo tarnybos, Valstybės saugumo departamento ir vidaus reikalų ministro informaciją. Kokios išvados?
Viešojo saugumo tarnyboje labai daug problemų. Naujasis jos vadovas R. Pocius jas iškėlė į viešumą, nes jam turbūt paprasčiau pradėti nuo balto lapo, visus buvusius pažeidimus „nurašyti“ buvusiam vadovui. Komiteto posėdyje tarnybos vadovo buvo paklausta, kodėl jis taip sureagavo. Pasak jo, žurnalistai kreipėsi, jis buvo pasiruošęs pasakyti viską. Taip ir padarė. Straipsnio pavadinimą, kad nelojalūs kariai gali atsukti ginklą prieš savus, ne jis parašė.
Ar komiteto posėdyje jūs išgirdote informaciją, įrodančią, kad tokių darbuotojų šioje tarnyboje tikrai yra?
Taip. Tai patvirtino ir vidaus reikalų ministras, ir Valstybės saugumo departamentas.
Pone Anaušauskai, kaip tai vertinate? Ką reikia daryti? Turbūt reikėtų nedelsiant tuos asmenis išvyti iš tarnybos?
Manau, kad taip. Nes priesaika juos įpareigoja būti ne tik lojaliais Lietuvos valstybei. Ir kiekvienas kontreversiškas jų pasisakymas gali būti vertinamas kaip nelojalumo išraiška. Kol kas negaliu pasakyti, [kodėl] aršioje tarnyboje toks nelojalumas buvo toleruojamas ilgus metus, nes nemačiau tyrimo medžiagos. Tačiau per pastaruosius kelis metus man teko kreiptis į tarnybas dėl dešimties pareigūnų, kurie dirbo policijoje, pasienio apsaugoje ir lygiai taip pat pareikšdavo savo nelojalumą viešais proputiniškais veiksmais ypač po Krymo įvykių. Kiek man žinoma, dauguma tų pareigūnų jau nedirba tarnyboje.
A. Mazuronis: Po to, ką išgirdau komitete, siūlyčiau atskirti dvi sąvokas: nelojalumą ir žioplumą ar elementarų kvailumą. Aš nebūčiau toks kategoriškas, kad tarnyboje yra daug nelojalių valstybei asmenų. Taip, įvardinti faktai iš tiesų prasilenkia su valstybės tarnybos etika. Kita vertus, jeigu tie asmenys jau buvo žinomi prieš 7 mėnesius kaip sako premjeras, tai kodėl niekas nieko nedarė?
Aš nepulčiau teisinti dabartinio Viešojo saugumo tarnybos vadovo, kuris visą tarnybą pavadino nelojalių asmenų susirinkimu. Ši tarnyba turi ir daug metų turėjo rimtų problemų, tai nebuvo paslaptis. Bet dabar aš, būdamas Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, įžvelgiu pavojų mūsų nacionaliniam saugumui. Nes tarnybos vadovas, spaudoje pareiškęs, mano požiūriu, politinio turinio pareiškimus, padarė per 25 Lietuvos nepriklausomybės metus nematytą precedentą.
Kas ten tokio politiško? Kodėl taip manote?
Statutinės įstaigos vadovas gali pasisakyti apie trūkumus, lėšas. Prieš kelias savaites mes komitete svarstėme Viešojo saugumo tarnybos kitų metų biudžetą.
Ar statutinės įstaigos vadovas negali kalbėti apie korupciją, nelojalumą valstybei?
Gali. Tačiau šiuo atveju vadovas apie tai kalbėjo ne su ministru, ne su prezidente ir ne su Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariais, bet pasisakė žiniasklaidoje. Man nepriimtina, kad pirmiausiai perskaitau informaciją interneto portaluose ir tik kitą dieną ją išgirstu komitete. Kyla klausimas, ar jis žiniasklaidai kalbėjo savo noru? Mūsų komiteto posėdyje Ričardas Pocius teigė, kad informacijos paviešinimas buvo suderintas su vidaus reikalų ministru. Todėl ir klausiu, ar ši tarnyba nėra naudojama politiniams tikslams. Aš matau tokių požymių.
Apie viešbutį ir motelį, kuris priklauso Sergejaus Madalovo artimiesiems, „Lietuvos rytas“ rašė liepos mėnesį, apie tai, kad tarnyboje dirba daugybė Madalovo giminaičių ir kitų vadovų artimų asmenų, buvo žinoma jau birželį, dar iki Madalovo apdovanojimo valstybės apdovanojimu. Kaip Madalovas net 25 metus galėjo išsilaikyti pareigose? Specialiai jam buvo priimami įstatymai, kad jis galėtų tarnauti ne iki 62 su puse, o iki 70 metų. Pone Paulauskai, kuo jūs tai aiškinate?
Šios tarnybos vadas pavaldus vidaus reikalų ministrui. Be to, jis nebuvo asignavimų valdytojas, todėl visi pirkiniai, viešieji pirkimai turėjo būti suderinti su ministerija ir apmokėti iš ministerijos sąskaitos. Labai nustebome sužinoję, kad per visą laiką šioje tarnyboje nebuvo atliktas joks auditas. Pats dirbau ministru ir žinau, kad veiklos patikrinimai atliekami kasmet. Man iš tiesų labai keista.
Pone Anušauskai, ką jūs manote apie pono Madalovo įtaką? Kam jis buvo toks svarbus, kad Seimas skubos tvarka priėmė įstatymo pataisas, leidžiančias jam dirbti iki 70 metų amžiaus, prezidentė jas nedelsdama pasirašė, o ministras Raimundas Palaitis tuojau pat pratęsė jo tarnybą?
Čečėnas Sergejus Madalovas 1991 metais pradėjo tarnauti Lietuvai, sunkiu valstybei metu jis pradėjo kurti vidaus pulkus, kurie vėliau buvo reorganizuoti į tarnybą. Manau, šios aplinkybės nulemdavo jo buvimą pareigose. Aš turiu dokumentus, kuriuos 2006–2008 metais yra pateikęs Madalovas. Jis išvardindavo visus tarnybos trūkumus, kurie ir šiandien yra keliami – dėl lėšų, ginkluotės ir panašiai. Išvardindavo ir sutikdavo su tuo, kas buvo skiriama per vidaus reikalų ministeriją, nes tarnyba nebuvo asignavimų valdytoja. Mums iš tiesų labai įdomu, kodėl nebuvo atliekamas šios tarnybos auditas.
Neįtikėtina, kad 25 metus veikusios tarnybos niekas netikrino. Pone Mazuroni, ką apie tai manote?
Matau labai daug paralelių su Druskininkų mero istorija. Keista, bet požymiai tie patys – įdarbinti giminės, nihilistinis ir atsainus požiūris į valstybę ir panašiai.
Viešojo saugumo tarnybos vadovas Ričardas Pocius aiškiai pasakė, kad tarnyboje yra žmonių, kurie gali atsukti ginklą prieš savus. Kaip tai nustatyti? Kaip tokius asmenis atleisti nedelsiant? Gal reikia keisti teisės aktus?
A. Paulauskas: Anksčiau Valstybės tarnyboje buvo straipsnis, pagal kurį valstybės pareigūnas, nesutinkantis su Vyriausybės politika, turėjo atsistatydinti. O šiuo atveju – jei ginkluotas karys staiga nepripažįsta Vyriausybės politinių sprendimų, Lietuvos požiūrio į Krymo okupaciją, Rusijos veiksmus, kaip jis pasielgs? Turbūt galima daryti tam tikras išvadas. Aš esu kategoriškas, nes priesaika labai aiškiai sako: reikia gerbti šalies įstatymus, Konstituciją, nedaryti žalos tarnybai. Iš tarnybos vado sužinojome, kad nelojalumas nėra masinis reiškinys, kalbama apie 5–10 žmonių.
Masinis reiškinys turbūt yra giminystės ryšiai?
A. Paulauskas: Buvo įvardinta, kad giminystės ryšiais susaistytų asmenų yra 260. Bet man dar baisiau, kad yra asmenų, kurie įvardinti kariais ir parašyta, kad jie išlaikė įvairius testus, šaudymo pratybas, nors iš tiesų jie nieko neišlaikė ir dirba kitą darbą, nesusijusį su karo tarnyba.
Tačiau tai nusikaltimas, akivaizdus dokumentų klastojimas?
A. Anušauskas: Buvo įvardinta, kad yra 38 tokie asmenys.
Dabar vidaus reikalų ministras kalba apie tarnybos reorganizaciją ir tuo pagrindu bus galima išsivalyti iš esmės. Tai yra kelias nuo sausio 1 dienos?
A. Paulauskas: Taip. Tačiau kai aš paklausiau, ar ši tarnyba šiandien sugebėtų vykdyti užduotis, tarnybos vadas atsakė teigiamai. Manau, nereikės atleisti daug asmenų. Šios tarnybos branduolys yra profesionalūs ir patriotiškai nusiteikę žmonės.
A. Mazuronis: Galiu tik sveikinti Ričardą Pocių, kad jis ėmėsi spręsti problemas, tačiau problemų pateikimo forma man kelia daug klausimų. Kuo buvo siekiama einant pas žurnalistus? Ar tai buvo viso labo viešųjų ryšių akcija, ar noras pasiekti realių rezultatų? Mano nuomone, buvo siekiama viešųjų ryšių akcijos. Kai statutinės institucijos yra pasitelkiamos viešųjų ryšių akcijai, yra pavojus nacionaliniam saugumui.
Greičiausiai buvo paprasčiau – žurnalistai kreipėsi į tarnybos vadą, o jis nuoširdžiai atsakė.
A. Mazuronis: Žurnalistai kreipiasi ir į kariuomenės vadą, ir į kitų statutinių institucijų vadovus. Kas būtų, jei kaskart vadovas viešai sumaltų savo instituciją į miltus, o po to paaiškėtų, kad nėra taip, ką jis šnekėjo žiniasklaidai?
A. Paulauskas: Nesmerkčiau tarnybos vado už interviu, nes jis aiškiai pasakė, kad visi atsakymai buvo suderinti su vidaus reikalų ministru. O ministras buvo informavęs premjerą. Žurnalistai paklausė, tarnybos vadovas atsakė, jam tikrai nebuvo reikalo tylėti ar meluoti, kad tarnyboje viskas gerai.
A. Mazuronis: Galia, kad šios istorijos potekstė ta, kad premjeras su vidaus reikalų ministru tokiu būdu neakivaizdžiai kovoja su prezidentūra. Gaila, kad statutinės institucijos tampa tos kovos įkaitėmis.