Mesijas įžengia į Jeruzalę
Kai jie prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius, tardamas:
„Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilą su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man.
O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: ‘Jų reikia Viešpačiui’, ir iš karto juos paleis“.
Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai:
Pasakykite Siono dukrai:
štai atkeliauja tavo karalius.
Jis romus, jis joja ant asilės,
lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.
Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta.
Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus.
Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas.
Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė:
„Osana Dovydo Sūnui!
Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!
Osana aukštybėse!“
Jam įžengus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas jis toksai?“
O minios kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto“. (Mt 21, 1–11)
Nenugręžiau veido nuo tų, kurie mane plūdo: aš žinau, kad nebūsiu sugėdintas
„Viešpats DIEVAS man davė iškalbų liežuvį,
kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius.
Kas rytą jis žadina mano ausį,
kad klausyčiausi tarsi mokinys.
Viešpats DIEVAS atvėrė man ausis;
aš nemaištavau, atgal nesitraukiau.
Atsukau nugarą mane plakantiems,
atkišau žandus raunantiems man barzdą,
nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido.
Viešpats DIEVAS man padeda,
todėl aš nesu pažemintas.
Nutaisiau savo veidą kietą kaip titnagas,
žinau, kad nebūsiu sugėdintas. (Iz 50, 4–7)
O Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?
Visi, kas mane mato, iš manęs tyčiojasi
ir šaipydamiesi kraipo galvas.
„Pasitikėjo VIEŠPAČIU, tegelbsti jį, –
tegu išvaduoja, jei juo gėrisi!“
Juk mane šunys apgula iš visų pusių,
nedorėlių gauja mane apspinta;
jie drasko man rankas ir kojas;
galiu suskaičiuoti visus savo kaulus.
Mano priešai spokso į mane ir džiaugiasi,
dalijasi tarp savęs mano drabužius
ir dėl mano apdaro kaulelius meta.
Betgi tu, VIEŠPATIE, nesitolink nuo manęs!
Mano stiprybe, skubėk man padėti!
Tada aš skelbsiu tavo garsą broliams ir seserims,
šlovinsiu tave jų sueigose.
Jūs, pagarbiai VIEŠPATIES bijantieji,
jį šlovinkite!
Jūs, visi Jokūbo palikuonys,
garbę jam duokite!
Jūs, visi Izraelio vaikai,
prieš jį drebėkite! (Ps 22, 8–9. 17–18a. 19–20. 23–24)
Jis nusižemino, todėl Dievas jį išaukštino
Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.
Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“ (Fil 2, 6–11)
Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančia pagal Morkų.
[Nežymima kryželiais knyga nei kakta ir neatsakoma]
[Iki Velykų ir Neraugintos Duonos šventės tebuvo likę pora dienų. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieškojo būdo klasta sugauti Jėzų ir nužudyti. Vis dėlto jie sakė: „Tik ne per šventes, kad liaudyje nekiltų sąmyšio“.
Jėzui esant Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint už vaišių stalo, atėjo moteris su alebastriniu indeliu, pilnu brangaus grynojo nardo tepalo. Pradaužusi indelį, ji išpylė tepalą Jėzui ant galvos. Kai kurie ten esantys susierzino ir kalbėjo vienas kitam: „Kam tas tepalo eikvojimas? Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!“ Taip jie murmėjo prieš tą moterį. Bet Jėzus atsiliepė: „Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą. Vargšų jūs visuomet turite savo tarpe ir, kada tik panorėję, galite jiems gera daryti, o mane turėsite ne visuomet. Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms. Ir aš sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama Evangelija, bus ir jos atminimui pasakojama, ką ji yra man padariusi“.
Judas Iskarijotas, vienas iš Dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus, pasiryžęs išduoti Jėzų. Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. Jis ėmė ieškoti palankaus meto Jėzui išduoti.
Pirmąją Neraugintos Duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’ Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums“. Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą. Vakare jis ateina su Dvylika. Bevalgant prie stalo vakarienę, Jėzus prabilo: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų, valgančių su manimi, išduos mane“. Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: „Nejaugi aš?“ O jis tarė: „Vienas iš Dvylikos, kuris dažo su manimi viename dubenyje. Tiesa, Žmogaus Sūnus eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, tačiau vargas žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas. Geriau jam būtų buvę negimus“.
Bevakarieniaujant Jėzus paėmė duonos, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ją ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems pasakė: „Tai mano kraujas, naujosios sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu šio vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje“.
Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. Jėzus jiems tarė: „Jūs visi pasipiktinsite, nes parašyta: ‘Aš ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys’. O prisikėlęs aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją“. Petras atsiliepė: „Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, ir netgi šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu manęs tris kartus išsiginsi“. Petras dar atkakliau tvirtino savo: „Jeigu net reikėtų man su tavimi mirti, aš vis tiek tavęs neišsižadėčiau“. Tą pat kalbėjo ir visi kiti.
Jie ateina į ūkį, vadinamą Getsemane. Jėzus sako mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš melsiuos“. Pasiėmęs su savim Petrą, Jokūbą ir Joną, jis pradėjo nuogąstauti ir sielotis. Jis jiems skundėsi: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!“ Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir ėmė melstis, kad, jei galima, jį aplenktų toji valanda. Jis sakė: „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau tebūnie ne tai, ko aš noriu, bet ko tu…“ Paskui grįžta, randa juos miegančius ir taria Petrui: „Simonai, tu miegi? Neįstengei nė vienos valandos pabudėti? Budėkite ir melskitės, kad neįpultumėte į pagundą, nes dvasia žvali, bet kūnas silpnas“. Jis vėl nuėjo ir dar kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. Ir vėl sugrįžęs rado juos miegančius – jų akys buvo mieguistos, ir jie nežinojo, ką atsakyti. Jis ateina trečią kartą ir taria jiems: „Vis dar tebemiegate, tebesiilsite? Gana! Atėjo valanda; štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas. Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat“.
Ir tuojau, dar Jėzui tebekalbant, pasirodė vienas iš Dvylikos – Judas, o kartu su juo būrys ginkluotų kalavijais ir vėzdais, pasiųstas aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų. Išdavėjas buvo jiems nurodęs ženklą: „Kurį aš pabučiuosiu, tas ir bus. Suimkite jį ir veskite atsargiai!“ Taigi atėjęs jis tuojau prisiartino prie Jėzaus ir tarė: „Rabi!“, ir pabučiavo jį. O kiti stvėrė Jėzų ir suėmė. Vienas iš ten stovinčių, išsitraukęs kalaviją, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam ausį. O Jėzus prabilo jiems: „Tartum plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. Kasdien būdavau pas jus, mokiau šventykloje, ir jūs manęs nesuėmėte. Tačiau teišsipildo Raštai“. Tada, palikę jį, visi mokiniai išbėgiojo. Tik vienas jaunuolis sekė iš paskos, susisupęs vien į drobulę. Jie čiupo jį, bet jis išsinėrė iš drobulės ir nuogas pabėgo.
Jėzų nuvedė pas vyriausiąjį kunigą, kur buvo susirinkę visi aukštieji kunigai, seniūnai ir Rašto aiškintojai. Petras iš tolo sekė jį iki vyriausiojo kunigo rūmų vidaus kiemo. Ten jis atsisėdo su sargybiniais ir šildėsi prie ugnies. Aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų jį pasmerkti mirti, bet nerado. Nors daugelis melagingai liudijo prieš jį, tačiau jų liudijimai nesutarė. Kai kurie melagingai kaltino jį, teigdami: „Mes girdėjome jį sakant: ‘Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo’“. Bet ir šie kaltinimai nesutapo. Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šitų žmonių kaltinimus?“. Tačiau jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tuomet vyriausiasis kunigas vėl jį klausė: „Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?“ Jėzus jam atsakė: „Taip, Aš Esu. Ir jūs dar išvysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“. Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė savo drabužius, šaukdamas: „Kam dar mums liudytojai? Girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regis?“ Ir jie visi nusprendė jį esant vertą mirties. Kai kurie ėmė į jį spjaudyti, dangstė jam veidą, mušė kumščiais ir reikalavo: „Pranašauk!“ O sargybiniai daužė jį per veidą.
Petras buvo žemai, kieme. Atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė ir, pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: „Ir tu buvai su šituo Nazaretiečiu, su Jėzumi“. Petras išsigynė, sakydamas: „Nei aš žinau, nei suprantu, ką tu sakai“. Jis išėjo į prieškiemį, ir gaidys pragydo. Pamačiusi jį, tarnaitė vėl pradėjo sakyti aplinkiniams: „Šitas yra iš jų!“ Jis vėl išsigynė. Kiek vėliau aplinkiniai sakė Petrui: „Tu tikrai vienas iš jų: juk tu irgi galilėjietis“. Tada jis šoko keiktis ir prisiekinėti: „Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate“. Ir netrukus gaidys užgiedojo antrą kartą. Petras atsiminė, ką jam buvo pasakęs Jėzus: „Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Ir jis pravirko.]
Anksti rytą aukštieji kunigai su seniūnais ir Rašto aiškintojais bei visa teismo taryba, padarę sprendimą, surakintą Jėzų jie nuvedė ir perdavė Pilotui. O Pilotas paklausė jį: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jis atsakė: „Taip yra, kaip sakai“. Tuo tarpu aukštieji kunigai visaip jį skundė. Tad Pilotas vėl klausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai? Žiūrėk, kokiais dideliais dalykais jie tave kaltina“. Bet Jėzus daugiau nebeatsakinėjo, ir Pilotas labai stebėjosi.
Per šventes jis paleisdavo vieną kalinį, kurio žmonės prašydavo. Tada buvo vienas kalinys, vardu Barabas, suimtas kartu su maištininkais, kurie sąmyšio metu buvo nužudę žmogų. Taigi susirinkusi minia pradėjo prašyti to, ką visuomet Pilotas darydavo. Pilotas prabilo: „Ar norite, kad jums paleisčiau žydų karalių?“ Mat jis žinojo, kad aukštieji kunigai jį buvo įskundę iš pavydo. Tačiau aukštieji kunigai sukurstė žmones reikalauti, kad verčiau paleistų jiems Barabą. Tada Pilotas vėl kreipėsi į juos: „O ką man daryti su žydų karaliumi?“ Tie ėmė šaukti: „Ant kryžiaus jį!“ Pilotas dar klausė: „O ką gi jis yra bloga padaręs?“ Tuomet jie pradėjo dar garsiau rėkti: „Ant kryžiaus jį!“ Norėdamas įsiteikti miniai, Pilotas paleido Barabą, o Jėzų nuplakdino ir atidavė nukryžiuoti.
Kareiviai nusiveda Jėzų į rūmų kiemą, tai yra pretorijų, ir ten sušaukia visą kuopą. Jie apvelka jį purpuriniu apsiaustu, nupynę uždeda jam erškėčių vainiką ir pradeda jį sveikinti: „Sveikas, žydų karaliau!“ Jie daužė jam galvą nendrine lazda, spjaudė ir priklaupdami neva garbino jį. Prisityčioję nuvilko jam purpurinį apsiaustą ir apvilko jo paties drabužiais. Tuomet kareiviai išveda Jėzų nukryžiuoti. Jie priverčia vieną grįžtantį iš laukų praeivį – Simoną Kirenietį, Aleksandro ir Rufo tėvą – padėti jam nešti kryžių. Taip jie nuveda Jėzų į Golgotos vietą; išvertus tai reiškia: „Kaukolės vieta“.
Ten davė jam mira atmiešto vyno, bet jis negėrė. Tuomet prikala jį prie kryžiaus ir pasidalija jo drabužius, mesdami burtą, kas kuriam turi tekti. Buvo trečia valanda, kai jį nukryžiavo. Taip pat buvo užrašytas jo kaltinimas: „Žydų karalius“. Kartu su juo nukryžiuoja du plėšikus: vieną iš dešinės, kitą iš kairės.
Praeiviai piktžodžiavo Jėzui, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai. Gelbėkis pats, nuženk nuo kryžiaus!“ Panašiai tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais, kalbėdami tarp savęs: „Kitus gelbėdavo, o savęs negali išgelbėti. Mesijas, Izraelio karalius, tegu dabar nužengia nuo kryžiaus, kad mes pamatytume ir įtikėtume“. Taip pat ir kartu nukryžiuotieji tyčiojosi iš jo.
Šeštai valandai atėjus, visą šalį apgaubė tamsa iki devintos valandos. Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: „Eloji, Eloji, lema sabachtani?“ Tai reiškia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ Kai kurie ten stovintys išgirdę sakė: „Matai, jis šaukiasi Elijo“. Tada vienas nubėgęs primirkė kempinę perrūgusio vyno, užmovė ją ant nendrinės lazdos ir padavė jam gerti, tardamas: „Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas jo nuimti“. Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią.
[Čia atsiklaupiama ir padaroma pertraukėlė.]
Tuo metu šventyklos uždanga perplyšo į dvi dalis nuo viršaus iki apačios. Šimtininkas, stovėjęs priešais ir matęs, kaip jis šaukdamas mirė, tarė: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“
[Ten buvo moterų, kurios žiūrėjo iš tolo; jų tarpe Marija Magdalietė, Marija – Jokūbo Jaunesniojo ir Jozės motina – ir Salomė. Kai Jėzus dar buvo Galilėjoje, jos jį lydėjo ir jam tarnavo. Taip pat ten buvo daug kitų, kartu su juo atvykusių į Jeruzalę.
Jau vakarui atėjus (kadangi buvo Prisirengimas, arba šeštadienio išvakarės), atvyko Juozapas iš Arimatėjos, garbingas teismo tarybos narys, kuris irgi laukė Dievo karalystės. Jis drąsiai nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Pilotas nustebo, argi jau būtų miręs? Jis pasišaukė šimtininką ir paklausė, ar Jėzus jau miręs. Patyręs tai iš šimtininko, jis atidavė Juozapui kūną. Šis nupirko drobulę, nuėmė Jėzų nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę, paguldė jį kapo rūsyje, kuris buvo iškaltas uoloje, ir užritino angą akmeniu. Marija Magdalietė ir Marija, Jozės motina, matė, kur jis buvo palaidotas (Mk 14, 1–15, 47).
Šio sekmadienio Evangelijoje nuo kryžiaus ataidintis „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ atveria neaprėpiamą Jėzaus, Dievo Sūnaus, tapusio žmogumi, kančią ir tos kančios paslaptį – beribę Jo meilę „iki galo“ kiekvienam žmogui: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kurį jis tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).
Jėzaus pakartotas psalmisto skundas yra ir mūsų visų šauksmas, kai pasijuntame apleisti, susiskaldę, sukaustyti baimės, išgyvename sielos sausrą, suklumpame po priklausomybių, ligų, išdavysčių naštomis, netenkame vilties… Dievo atsakas į šį sielvartą – Kryžius, atperkamoji Jėzaus kančia, „kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią“ (Žyd 2, 14).
Per Jėzaus kančią suvienyti su Tėvu ir išpažinę jį „iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje junkimės maldoje ir už Lietuvą Tiesoje: nesileiskime gniuždomi savojo kryžiaus svorio, kelkimės ir sekime Jėzų – Kryžius yra ir mūsų pergalės galimybė.
Kartu visi melskime, kad Bažnyčia pripažintų kun. Alfonsą Lipniūną (1905-03-12–1945-03-28) – jaunimo apaštalą, Štuthofo kalinį – palaimintuoju.
Arnoldas Valkauskas. Santykis su Jėzumi naikina nuodėmę
Sigitas Tamkevičius. Per kryžių į prisikėlimą
Verbų sekmadienis
Verbų sekmadienį Dievo žodis pasakoja apie Jėzaus žengimą į šventąjį miestą Jeruzalę. Žydai tikėjosi, kad Mesijas išvaduos juos iš romėnų jungo, ir štai jis jau žengia į Jeruzalę. Tačiau neatvažiuoja karo vežimu, kaip trokštantis nugalėti priešus, neatjoja ant žirgo, kaip karalius, norintis valdyti savo pavaldinius, bet nusižeminęs joja ant asilo – darbinio gyvulio, naudojamo nešioti naštoms. Savo elgesiu Jėzus aiškiai kalba, kad jo galia reikšis ne jėga, bet meile, o jo valdžia – ne įsakinėjimais, bet nuolankiu tarnavimu. Dangaus ir žemės Viešpats nuolankiai žengia į šventąjį miestą, kad čia įvykdytų savo misiją – kentėtų ir mirtų už žmonių išgelbėjimą.
Jėzaus karalystė žemėje ateina ne tuomet, kai žmonės, šaukdami „Osana“, džiaugsmingai jį sveikina, bet tuomet, kai jie myli ir vieni kitiems tarnauja. Verbų sekmadienį prašome malonės suprasti Jėzaus žengimo į šventąjį miestą pamoką – neturtingo ir nuolankaus tarnavimo slėpinį. Mes tiek arti esame prie Viešpaties, kiek rūpinamės šalia mūsų esančiais ir mūsų patarnavimo reikalingais žmonėmis.
Po šio trumpo pasakojimo apie Jėzaus žengimą į Jeruzalę Evangelijos skaitinys plačiai pasakoja apie jo kančią; veda mus į Alyvų kalną, kur Jėzus nuogąstauja dėl būsimos kančios, bet priima Tėvo valią; čia vienas mokinys išduoda savo Mokytoją, kiti išsigandę pabėga. Jėzus nuo vieno pas kitą vedžiojamas pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, karalių Erodą ir Romos imperatoriaus vietininką Pilotą; Jėzaus priešai siekia tik vieno – pašalinti Galilėjos Mokytoją, nes jis smerkia fariziejiškumą, nes jis ne toks, kokio jie tikėjosi.
Kristaus kančios istorijos atpasakojimas nėra tik istorinio fakto konstatavimas; jis yra labai svarbus kiekvieno krikščionio gyvenime. Tikėdami į Dievą ir juo pasitikėdami, mes nejučiomis laukiame, kad Dievas taip mus lydėtų per gyvenimą, kad nereikėtų sutikti jokių prieštaravimų ir jokios kančios. Kristaus kančia turi priminti, kad, eidami į Velykų pergalę, turėtume drąsos priimti bet kokį kryžių, kurį uždeda kiti žmonės arba užsidedame jį mes patys, netvarkingai mylėdami save.
Kristaus kančios istorijoje labiausiai apgailėtinai pasirodo tie pilki minios žmonės, kurie leidžiasi lengvai suklaidinami; ką tik šaukę „Osana!“, dabar dar garsiau šaukia: „Ant kryžiaus jį!“
Dievo žodis mums primena, jog labai lengva tapti miniažmogiu, kuriuo kažkas gali manipuliuoti. O manipuliuotojų buvo ne tik Jėzaus laikais, jų netrūksta ir šiandien. Jie naudojasi spauda, televizija, internetu, socialiniais tinklais ir formuoja žmones aklai klausyti bei vykdyti jų peršamą gyvenimo modelį. Pinigai, sportas, alkoholis, nuo savo paskirties atskirtas seksas pateikiami kaip pačios didžiausios vertybės, o tarnaujanti meilė, tikėjimas į Dievą ar santuokos keliu kuriama šeima rodoma kaip praėjusio amžiaus atgyvena.
Kristaus kančios istorijoje pagrindinė scena – prie kryžiaus prikaltas tas, kuris mylėjo ir dalino save kitiems, o po kryžiumi stovi mokinys Jonas, motina Marija ir dar kelios moterys. Šių asmenų niekas negalės suklaidinti ir atskirti nuo Jėzaus, nes jie per daug artimai pažino savo Mokytoją ir patyrė jo meilę; jie ne tik iki galo stovės po kryžiumi, bet ir taps Jėzaus meilės liudytojais. Melskime Dievo malonės ir bandykime tapti panašiais Jėzaus liudytojais.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
Šv. Ambraziejus Milanietis (397 m.). Kryžiaus slėpinys
Kristus yra miręs kūnu, miręs būtent tuo, ką gavo iš Mergelės, o ne tuo, ką buvo gavęs iš Tėvo. Mirė Kristus tuo kūnu, kuris buvo nukryžiuotas. O Šventoji Dvasia negalėjo būti nukryžiuota, nes neturėjo kūno nei kaulų. Tačiau buvo nukryžiuotas Dievo Sūnus, prisiėmęs kūną ir kaulus, kad ant to kryžiaus numirtų mūsų kūno pagundos. Mat jis prisiėmė tai, kuo nebuvo, idant paslėptų tai, kas jis buvo; paslėpė tai, kas buvo, kad su juo būtų kankinamas ir kad būtų išpirkta tai, kuo jis nebuvo, idant per tai, kuo nebuvo, jis pašauktų mus į tai, kas buvo.
O, dieviškas slėpinys to kryžiaus, ant kurio kabo silpnumas, bet laisva lieka dorybė; prikalamos nuodėmės, bet iškeliami pergalės ženklai. Todėl vienas šventasis sako: „Vinimis tavo baimės prikalk mano kūną“. Sako ne „geležies vinimis“, bet baimės ir tikėjimo; dorybės varžtai stipresni už bausmės varžtus. Tikėjimas buvo supančiojęs ir Petrą, kai šis nusekė Viešpatį iki pat vyriausiojo kunigo kiemo, nors niekas jo nebuvo sukaustęs. O kurį supančiojo tikėjimas, to neatrišo kankinimai, ir vėlgi kai buvo sukaustytas žydų, jį atrišo atsidavimas, bet kankinimai nesuvaržė, nes jis neišsižadėjo Kristaus.
Ir tu nukryžiuok nuodėmę, kad mirtum nuodėmei. Nes kas „miršta nuodėmei, gyvena Dievui“ (plg. Rom 6, 11). Gyvenk tam, kuris „nepagailėjo nė savo Sūnaus“ (Rom 8, 32), kad kartu su jo kūnu nukryžiuotų mūsų kančias. Juk Kristus mirė už mus, kad mes būtume gyvi jo atgimusiame kūne. Vadinasi, jame mirė ne mūsų gyvybė, o kaltė. „Jis pats savo kūne, – sako apaštalas, – užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis“ (1 Pt 2, 24). Taigi šis kryžiaus medis yra tarsi mūsų laivo kelionė išganymo link, o ne bausmė, – juk amžinojo išganymo kelionė veda į kitą išgelbėjimą, – nes nejaučiu mirties, kai jos trokštu, nepatiriu kančios, kai ją niekinu, nepažįstu baimės, kai jos nepaisau.
Šv. Ambraziejus Milanietis, Traktatas apie Šv. Luko Evangeliją, V, 90–91, cituota iš Sekmadienių mišiolėlis. Gyvoji duona. B metai, Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas, 2008, psl. 238–239.
