Viktoras Šenderovičius | mvvc44tv.cmle.ru
Ar jūs mėgstate norvegišką lašišą? Ar mėgstate ją taip, kaip ją mėgstu aš? Ne, jūs greičiausiai nesate ragavęs norvegiškos lašišos!..
Klasikinės citatos jau ima painiotis mano galvoje. Ir ko tik ši galva nėra mąsčiusi apie Putiną ir Co, ir ko tik iš tų nevidonų nesitikėjo, tik gyvenimas mano fantazijas sudraskė – tarsi ciuckis pirštinę – į skutelius.
Jie, žinoma… koks ten tas žodis, prasidedantis raide „š“?.. – šaunuoliai, štai! Tikri šaunuoliai. Negali sakyti, jog jie nenuoseklūs. Kiekvienoje kryžkelėje pasirenka patį trumpiausią aklavietėn vedančio kelio variantą.
Manau, jog šitaip tikisi sutaupyti laiko.
Todėl kad… kaip gi tas žodis iš „p“? – praraja juk vis vien neišvengiama, tad tegu jau greičiau. Brangūs piliečiai, juk patys save užlaikome.
Tačiau aš kiek nukrypau, o juk norėjau pasamprotauti būtent apie lašišą. Norvegišką, kaip jau supratote. Tarp kitko, negali atmesti minties, jog kažkada ji buvo mūsiškė, tik paprasčiausiai iš Murmansko nuplaukė pas norvegus – kaip ir ekologija bei prekybinio laivyno jūreiviai. Prieš ketvirtį amžiaus prie mūsų krantinių laivai glaudėsi trimis eilėmis, o dabar prieplaukos tuščios… Rusija pakilo nuo kelių ir ėmė po trupučiuką išsikraustyti.
Tačiau aš ir vėl ne apie tai. O norėjau štai apie ką.
Margaspalviame pirmųjų reakcijų lašišine tema fone ryškiai išsiskyrė raudona lyg vėliava piktdžiugiška gaida: girdi, paprasta liaudis ir anksčiau nevalgė rausvos žuvyčių mėsytės – tegu dabar ir buržuazija „pasėdi ant dietos“… „Išgyvensim ir be lašišos“, – padarė optimistišką išvadą vienas ekspertas.
Tai jau taip! Žinoma, išgyvensim, brangusis!
Šiaip jau sąrašas daiktų, be kurių galima išgyventi, – pakankamai platus ir šiltuoju metų laiku prasideda nuo kelnių. Pavyzdžiui, be smegenų apskritai galima gyventi ištisus metus. Kaip reikiant pasistengus ir toliau judėti pasirinkta kryptimi, greitu laiku mes visam pasauliui pademonstruosime savo sugebėjimus išgyventi be daugelio dalykų. Ir tuo pat metu jausime didį pasitenkinimą, sugebėję nutverti pustuzinį tualetinio popieriaus rulonų, be kurių, savo ruožtu, taip pat galima išgyventi…
Apskritai, perspektyvos visai neblogos, o svarbiausia – jos iki skausmo pažįstamos paskutiniųjų sovietinių penkmečių veteranams. Mūsų jau niekuo nebenustebinsi, o štai tie, kurie nežino, ką reiškia „vienas batonas į vienas rankas“, – jie, gana greitai susidūrę su naujais gyvenimo kontūrais, bus iš tikrųjų apstulbinti.
Ir visas šis džiaugsmas – mainais už vieno užsispyrusio avantiūristo atsisakymą pripažinti savo pralaimėjimą.
Kalbama, jog jam – tam avantiūristui – jau seniai neduoda ramybės nunuodijimo tema, jog jis apsistatęs net trimis degustatorių sluoksniais… Jį galima suprasti. Jo vietoje aš apsisiausčiau dar ir ketvirtuoju sluoksniu, o ir apskritai nesirodyčiau žmonėse…
Ką jau čia toji norvegiška lašiša.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas