Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs prezidentės Dalios Grybauskaitės „skiepų bylą“, vakar nutarė, kad patarėja Daiva Ulbinaitė yra virš Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo. Pasak teismo, nutekinusi žurnalistams slaptą Valstybės saugumo departamento pažymą, prezidentės patarėja įstatymo nepažeidė, nes valstybės paslapties neatskleidė. Mat ne kiekviena slapta pažyma yra slapta.
Tiesa, kai kurios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalys teismo vis dėlto buvo pakeistos, bet esmė – kuriam laikui iš Prezidentūros atleista D.Ulbinaitė yra nekalta – liko ta pati, rašoma „Lietuvos ryte“.
Be to, teismas nusprendė, jog valstybė kompensuos prezidentės atstovės spaudai patirtas išlaidas už advokato paslaugas – iš viso 579 eurus.
„Šiuo atveju valstybės paslaptimi gali būti savo turiniu itin svarbi informacija, kurios atskleidimas sukeltų grėsmę svarbiausiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, pažeistų svarbiausius Konstitucijos reguliuojamus bei ginamus ir saugomus santykius“, – rašoma nuosprendyje.
Nors teismas ir pripažino, kad nutekintoje VSD pažymoje esama informacijos apie kitos valstybės keliamas grėsmes ir jų vertinimą, tačiau nusprendė, jog nėra pagrindo minėtą informaciją laikyti valstybės paslaptimi – teismo manymu, šios pažymos turinio atskleidimas nepadarė jokios žalos: nesukėlė neigiamų pasekmių nei nacionaliniam saugumui, nei valstybės ir visuomenės interesams.
„Ačiū Dievui, kad pagaliau viskas baigėsi, kad užteko ir kantrybės, ir sveikatos, ir tikėjimo praeiti šitą sunkiai sveiku protu suvokiamą teisingumo kelią“, – išklausiusi nuosprendį savo įspūdžiais dalijosi D.Ulbinaitė.
Jos teigimu, jai kilusi viena vienintelė mintis – kodėl pusantrų metų ji, žurnalistai, valstybės tarnautojai buvo tampomi po teismus ir žeminami – ir vienas vienintelis klausimas – kas kaltas, t.y. „kas atsakys už šį neprofesionalumą?“
Paklausta, ar nereikalaus atlyginti ir moralinę žalą, D. Ulbinaitė atsakė: „Ne, nemanau. O kur kreiptis dėl dalykų, kurie neatlyginami – dėl pažeminimo, dėl vaikų, mamos, artimųjų išgyvenimo, kolegų pasitikėjimo? Tai nėra kur kreiptis dėl tokių dalykų, jie tiesiog neatlyginami“.
D.Ulbinaitės advokatas Giedrius Danėlius neslėpė esąs pamalonintas tokio teismo sprendimo ir džiaugiasi, kad jame konstatuota, jog tyrimas buvo pradėtas paskubomis ir neįvertinus visų aplinkybių.
„Tai mes sakėme nuo pat tyrimo pradžios – negalėjo būti tyrimas pradėtas tą pačią dieną dėl tokios nusikalstamos veikos. Jeigu taip grubiai lyginti, tai kai tiriamos bylos dėl narkotikų, pirmiausiai narkotikai yra nusiunčiami į ekspertizę nustatyti, ar tai yra narkotikai, ar pieno milteliai. Šiuo atveju formaliu pagrindu, kad ant dokumentų buvo parašyta žyma, prokuratūra galvojo, jog tai yra valstybės paslaptis. Nuo pat pradžių sakėme: pirma pasižiūrėkite, ar yra nusikaltimo dalykas, nes jo nėra. Tik po to reikėjo spręsti, ar ikiteisminis tyrimas pradėtas teisėtai, tik po to galima ieškoti kalto žmogaus. Šiuo atveju teismas ir pasakė, kad kalto asmens paieškos tėra tik pasekmė, nes pats nusikaltimas nebuvo padarytas“, – kalbėjo advokatas.
Prokuroras Gintas Ivanauskas savo nuomonės nekeičia: nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinį skundą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas nesirėmė visais byloje esančiais įrodymais.
„Ikiteisminio tyrimo metu teismai konstatavo, kad šioje byloje valstybės interesas atskleisti nusikaltimą, susijusį su valstybės paslapties atskleidimu, yra aukščiau nei žurnalistų interesas išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį. Teisminio nagrinėjimo metu teismai nustatė ir nusprendė, kad šiuo atveju žurnalisto interesas yra aukščiau nei valstybės interesas, o kaip galima suprasti iš Vilniaus apygardos teismo nutarties, teismo nuomone, iš viso nebuvo padarytas nusikaltimas, nebuvo atskleista valstybės paslaptis“, – kalbėjo valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras.
Toks teismų elgesys, prokuroro manymu, yra pakankamas pagrindas kasaciniui skundui – formuoti teismų praktiką ir pasisakyti dėl teisės taikymo bei aiškinimo gali tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.