Vilniaus piliečiai savo pasiūlymais pildo Lietuvos sąrašo atviro kodo programą.
Bendruomenės
Naujoji Miesto taryba turėtų nukarpyti lėšas pinigų melžykloms – visokioms tramvajų/metro studijų makulatūros kūrėjams.
Už tuos ištaškytus milijonus jau buvo galima tris vaikų darželius pastatyti.
Geriausios studijos yra tarimasis su bendrapiliečiais.
Todėl galima paskirti nedidelę sumą iš kasmet lig šiol išvagiamų milijonų iniciatyviems piliečiams skatinti.
Žmonės turi pradėti jausti, kad miestas yra jų, o ne zuokų ar rubikonų.
O savu reikia rūpintis.
Skatinimas reikalingas visuomenei išjudinti.
Itin reikia skatinti lokalių vietos bendruomenių kūrimąsi.
Savivaldybė tebeturi daug neracionaliai naudojamų patalpų. Sveikintina būtų atiduoti jas panaudos tvarka bendruomenėms ir kol bendruomenės sustiprės padėti išlaikyti tas patalpas finansiškai ir ūkiškai.
Kodėl?
Todėl, kad miestas yra žmonių.
Viskas čia pastatyta sukurta miestelėnų triūsu ir išlaikoma miestelėnų mokesčiais.
Tas vadinamasis savivaldybės turtas yra žmonių.
Ne savivaldybės dangoraižio tarakonų.
Bendruomenių veikloje matau didžiausią jėgą ir iki šiol neišnaudotas galimybes.
Per dvidešimt penkerius metus tikrųjų bendruomenių, besivienijančių gyvenamosios vietos principu, mūsų šalyje neatsirado. Kodėl? Todėl, kad valdžiai labai naudinga turėti „dezorganizuotų“ piliečių masę, iš kurios galima lipdyti ką tik nori. Ketverius metus rinkėjai būna „runkeliais“, ir tik rinkiminių kampanijų metu pavirsta „mielais žmonėmis“.
Na, kam, sakykit, reikalingos stiprios gyventojų bendruomenės Šeškinės, Baltupių, Viršuliškių, Karoliniškių ir kituose Vilniaus rajonuose? Juk susibūrusiems gyventojams gali nusibosti daryti aplinkos tvarkymo talkas, dalyvauti iš viršaus nuleidžiamose projektuose žaidžiant „saugią kaimynystę“, skiepijant šunų savininkams „švaraus elgesio“ kultūrą ar būti statistais rytmetinių mankštų užsiėmimuose. Kas bus, jei veiklios bendruomenės sumąstys atsisakyti nekokybiškų komunalininkų paslaugų, jei atsikirs vamzdžius nuo plėšikaujančių šilumininkų, jei pareikalaus finansinių ataskaitų apie surinktų mokesčių panaudojimą ir t.t.? Dabartinė valdžia tokių „baisių dalykų“ niekada neleis.
Iškart nepastebėjau, bet Lietuvos Sąrašo programa sudėliota tarsi pagal eilėraščio žiedinę kompoziciją, – programos pradžioje ir pabaigoje akcentuojama TIKROSIOS BENDRUOMENĖS svarba. Darnoje gyvensime tik tada, jei visi kartu kursime SAVO MIESTĄ, jei būsime solidarūs, jei būsime socialiai jautrūs ir rūpestingi vieni kitiems.
Stiprių, veiklių žmonių sambūriai yra pajėgūs spręsti daugelį problemų: nuo ūkinių, socialinių, ekologinių iki miesto plėtros, investicinių, finansinių klausimų.
Visą Vilnių dabar supa didžiausias žiedas sodų bendrijų ir privačių namų miegamųjų kvartalų.
Tūkstančiai žmonių. Infrastruktūros jokios, nes kai prieš 40 metų tie sodo sklypai (dažniausiai po 7–10 a.) buvo dalijami, nebuvo leidžiama pasistatyti net namuko, didesnio nei 25 kv.m.
Dabar visi namus „susibudavojo“, bet nusipirkti druskos važiuoja į miestą, kai neturi ant kiaušinienės užsibarstyti.
Tik leisk smulkiajam versliukui, ir ten už metų kitų bus viskas – ir vaikų darželiai, ir pačių įkurtos smulkios daržovinės, parduotuvėlės, mažos užeigėlės pavalgyti ir alaus bokalą su kaimynu išlenkti, ir kultūriniai centriukai, ir kas tik nori. Tokios bendruomenėlės (kai žmonės nuo seno yra kaimynai ir vieni kitus pažįsta) būtų labai simpatiškas modelis.
Tą patį galima, tik didesniu masteliu, padaryti ir tuose pačiuose Žirmūnuose.
O kas trukdo? Ar tie žmonės patys nenori, kad už Zuoką balsuoja? Tas tai man yra labai didelė paslaptis.
Pirmasis LS programos skyrius asmeniškai man skamba itin patraukliai – „Vilnius – darnus, bendruomeniškas, vilniečių kuriamas miestas“. Tam, kad miestas atgimtų „naujam bendruomeniškam gyvenimui“ trūksta pagrindinio dalyko – bendruomenių. Ne šiaip bendruomenių, o aktyvių, iniciatyvių, veiklių piliečių sambūrių. Kiek tokių bendruomenių, efektyviai sprendžiančių ir kovojančių su nerangiais valdininkais už savo teisėtus interesus, yra šiuo metu??? Ar, sakykim, Užupio bendruomenė, garsėjanti savo ryškiom meninėm akcijom-atrakcijom, yra tikros bendruomenės ar tik užupiečių pramoginio sambūrio pavyzdys?
Kaip teigia dr.D.Tamošaitytė, nebėra tikrų bendruomeninių saitų.
Lietuvoj pristeigta „iš viršaus“ VVG bendruomenių – tam naudojama speciali ES fondų finansuojama programa. Suremontuojamos, renovuojamos, dažniausiai bažnytkaimiuose, patalpos (kurios paskui dažnai pelija nešildomos, nes išlaikymui lėšų neskiriama), nuperkama kokia nors įranga numatomai ūkinei-komercinei ar kt. veiklai. Gerai, jei gyventojai susiburia ir tą įgytą gėrį išlaiko toliau.
Vilniuje kiekvienas mikrorajonas turėtų turėti savo bendruomenės namus, kur būtų galima daryti susirinkimus, ruošti šventes, organizuoti kursus, užsiimti veikla, už kurią gauti pinigai būtų panaudojami numatytiems tolimesniems narių poreikiams. Tokiuose bendruomenės namuose galėtų veikti dienos užimtumo programos senjorams, neįgaliesiems, kursai bedarbiams, o tėvai galėtų kelioms valandoms palikti savo atžalas (kad ir už tam tikrą mokestį). Muzikos mylėtojai, turėtų vietą ansamblio ar netgi choro repeticijoms. Galėtų veikti ir knygų klubas, šeštadieninės mokyklėlės ir t.t. Vakarų Europoj tokie bendruomenių namai įprastas dalykas.
Kokia padėtis Vilniuj? Teko girdėti, kad savivaldybė skyrė vienam iniciatyvių pagyvenusių žmonių klubui patalpas susibūrimams. Žmonės už savo lėšas sutvarkė, suremontavo, bet džiaugėsi neilgai – valdžiukė tuos piliečius išmetė lauk. Jei per dvidešimt metų nuo kiekvieno vilniečio sumokamų mokesčių būtų kasmet atskaitoma nors po vieną litą – tai visuose Vilniaus rajonuose stovėtų paauksuoti bendruomenių namai.
Deja, realybė tokia, kad vilniečiai yra ne tik beteisiai, bet ir benamiai. Juk yra „išrinktieji“, kurie geriau už juos „žino“, ko jiems reikia: oranžinių dviračių ar žydrų tramvajų, vaikų darželių ar prabangių trinkelių, automobilių stovėjimo aikštelių ar „meniškų vamzdžių“ Neries pakrantėse, jaukių bendruomenės namų ar reklaminių stendų apie šviesų rytojų.
Apmaudu, kad vilniečiai yra susiskaldę, paskendę buities ir išgyvenimo problemose, iki šiol nesusimąsto, kad savo asmeninių rūpesčių neišspręs, kol nesusiburs į stiprius sambūrius.
Vaikų darželiai
Kaip skelbia statistika, vieno vaiko išlaikymui darželyje išleidžiama apie 6,5 tūkst. litais. 80% šios sumos dengia savivaldybė ir valstybė. Tai būkit malonūs, ponai valdžiūnai, atiduokit tėvams, negavusiems vietos daržely, tas lėšas. Bus nors pusinė parama, o ne nulis kaip dabar.
Transportas. Automobilių parkavimas
Dėl mokamo parkingo Santariškėse. Plėšti ir pelnytis iš nelaimingų žmonių gali tik neturintis širdies cinikas Zuokas, nes jis neturi visiškai jokių skrupulų. Ten žmonės ne pramogauti atvažiuoja. Galų gale žmogus, pasistatęs automobilį, nežino, kiek jis užtruks toje poliklinikoje ar procedūrinėse. Po valandos sėdėjimo eilėse jis turi bėgti pratęsti automobilio parkingo laiką. Tai visiškas nesusipratimas.
Visa automobilių parkavimo sistema mieste yra sukčių šmugelis. Vairuotojas turėtų mokėti ne avansu, o išvažiuodamas iš parkingo už realų prastovėtą laiką. Taip, kaip yra dabar, – kiekvienas yra apvagiamas, nes viso laiko sekundė sekundėn niekas neprastovi. Vadinasi, susidaro toks laiko tarpas, kai už vietą sumokama dvigubai. Klausimas, kur tas viršpelnis patenka?
Pažeidžiama pamatinė taisyklė, kad žmogus privalo susimokėti tik už realiai suteiktą paslaugą, o jis verčiamas mokėti ir už laiką, kada jam paslauga nebesuteikiama.
Kitas dalykas – tie gyvuliai (negaliu kitaip jų pavadinti), kurie laksto po parkingo aikšteles ir fotografuoja automobilius arba tokie pat galvijai kontrolieriai, kurie kiekviename žmoguje mato nusikaltėlį ir sau pelno šaltinėlį. Kontrolierius turėtų būti aukščiausios moralės žmogus, o ne padugnė. O ten dirba būtent tas žmogaus bruožus praradęs kontingentas. Tie patys lupikautojai kaip ir antstoliai.
Baisu, tai tokios Zuoko brigados ir kuria mieste atmosferą.
Sąrašui laimėjus rinkimus, tą pačią dieną siūlau visą šitą brudą paleisti ir nukreipti į darbo biržą pasiieškoti darbo pagal mentalitetą ir amoralumo lygį.
Gavau pastabą dėl automobilių stovėjimo aikštelių.
Taip, aikštelių trūksta ir jas reikia statyti.
Aš nesiūliau paleisti masinius automobilių srautus per senamiestį ar prospektu.
Tačiau turi būti pakankamai vietos parkavimui netolimose prieigose.
Apskritai man nepatinka situacija, kuomet gatvės paverčiamos parkavimo aikštelėmis.
Tarsi būtų normali gatvė, tačiau viena juosta žiemą vasarą užstatyta automobiliais, nes mikrorajonų kiemuose nėra vietos.
Dabar zuokula vėl ragina apmokestinti daugiabučių kiemus.
Aš manau, kad be saiko apkraudinėti gyventojus rinkliavomis yra tiesiog chamizmas ir banditizmas.
Žmonės sukūrė ir kuria miestą ir bausti juos už tai, kad jie čia gyvena, yra absurdas.
Amoralu.
Municipaliteto reikalas yra įrengti parkavimo vietas, o ne apdėti teritorijas mokesčiais.
Mikrorajonai pilnutėliai pievų, laukymių, kur tik šunės šikinėja. Įrenkime požemines didžiules aikšteles, o viršuje vėl žole užsėkime.
Dėl avansinių mokėjimų už nesuteiktas paslaugas.
Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie išreklamuotas vilniečio korteles. Ten važiuojant autobusu, troleibusu yra du tarifai – pusės ir visos valandos. O jei tau reikia važiuoti tik vieną ar dvi stoteles?..
Kortelių sistema turėtų veikti taip: įlipai į transporto priemonę, pasižymėjai. Išlipdamas irgi pasižymi ir tuo būdu nuo kortelės nuskaičiuojama tik tiek pinigų, kiek tu laiko važiavai transporto priemone.
Nereikia mulkinti žmonių, kad tu dar gali persėsti neišnaudoto laiko atkarpoje į kitą autobusą ar troleibusą. O gal tu jo nesulauksi per tą pusę valandos ar 15 minučių. Kam žmogų nervinti tokiais kvailais sukabinimais?
Mikriukai žmonėms buvo patogu. Ir aš jais važiuodavau, kai nematydavau reikalo varyti su automobiliu. (problemos su parkavimu etc.)
Kai kas giria Zuoką, aš negirčiau. Kodėl jis sunaikino mikriukus? Motyvas buvo, kad tie sukčiauja. Matyt, neatrisdavo pakankamų atkatų ir su mikruškininkais susipyko. Sunaikino, bet alternatyvos nepasiūlė.
G – 1, 2 autobusai yra gerai, bet… Kai matau važiuojantį ne piko valandomis tuščią arba su 5 keleiviais, kyla mintis apie sumanymo kaštus. Reisas aiškiai yra nuostolingas miestui. Mikriukas keleivius suvežiotų daug ekonomiškiau, ir miestas iš to turėtų tik naudos. Mikruškė gali susikurti tokius maršrutus, kur joks VOLVO gargaras nevažiuos ir nepravažiuos.
Kitas dalykas, ar skaidriai dirba taksi, kad ir toks Martonas, kur matai, kad vairuotojai – žlobai (mafijytė) užgrobusi vertingiausią tašką – oro uostą. Už tokį sandorį kažkas turėtų paragauti Lukiškių narų. Ir nesunku pirštu parodyti – kas.
Nevilniečiams mikriukai buvo puikus dalykas.
Dabar tvarkytis reikalus atvykus į sostinę visuomeniniu transportu su begale persėdimų – didelis iššūkis, tiesiog „neįmanoma misija“…
Taksi paslaugos eiliniam LT gyventojui yra neįkandamos.
Čia sostinė yra visiškai nedraugiška savo svečiams.
Palaikau mikroautobusiukų sugrąžinimą. Buvo daug patogių maršrutų, kaip, pvz., Šeškinė–Oro uostas. Tai leido patogiai nuvykti, atvykti ir išsiversti be taksi pagalbos. PIGIAU. Jei normaliai veiktų autotransportas darbo valandomis – prieš darbą, po darbo, tai ir nuosavais automobiliais mažiau apkrautų ir taip ne per plačias gatves, būtų mažiau kamščių. Dabar kaip kokiame JAV didmiestyje. Tik tiek, kad JAV daug traukinių, metro sumažina kamščius. Vilniuje statyti metro po senais Centro namais?! Koks beprotis gali apie tai galvoti – juk pamatų tvirtinimui būtų išleidžiama milijardai eurų. Būtina sutvarkyti automobilių stovėjimo aikšteles prie gyvenamųjų namų. Dabar pvz., žiemos metu, prie namų esantys automobiliai yra didžiulis galvos skausmas jų savininkams ir jų neturintiems. Maža vietos, susigrūdimas, gatvėse prie namų neįmanomi sniego-ledo kalneliai. Pvz., Musninkų 12–14 kieme jau seniai vaikų žaidimo aikštelėse stovi automobiliai – bet kaip, kas pirmas užims vietą. Sumažinkime tas aikšteles – po 2 metrus iš visų pusių į vidų, padarykite įstrižas stovėjimo vietas, skirkite minimum po 1 vietą butui. Talkos, minimalus mokestis padėtų išspręsti problemą. Bent iš dalies. Dabar tikras bardakas. Kitaip nepavadinsi. Reiktų įkalti ir žymeklį, kad ta vieta priklauso tam butui. Taip yra JAV. Tai padeda išvengti užsikimšimų. Autobusų srautus būtina ištirti, nes neretai matai visai pustušti autobusą ir galvoji – na, kodėl?
Pastatų renovacija
Pastatų renovavimas ir papildomi būdai įtraukti verslą į miestui reikalingų objektų statybas nesiskolinant.
Šiuo metu vyksta taip vadinamas renovacijos vajus.
Palaikės chuščiovkės bandomos įvilkti į „modernesnį rūbą“.
Laikau visą šitą vajų laiko ir lėšų švaistymu.
Suvyniojus šuns šūdelį į blizgantį popierėlį, šūds saldainiu nepavirsta.
Po išoriniu „europietišku“ kevalu vis tiek lieka tas pats pašvinkęs kiaušinis.
Manau, kad galėtų būti svarstytinas toks variantas.
Stambūs statybos verslai savo lėšomis pastato kvartalą socialinių būstų. Sklypai būtų iš savivaldybės pusės.
Pastatyti būstai atitektų savivaldybei.
Koks biznis ir interesas verslui?
Paprastas:
Į socialinius būstus būtų keletui metų perkraustytas, tarkime, vienas Žirmūnų kvartalas.
Sovietnamiai būtų nugriauti, o sklypas atlaisvinamas naujai statybai.
Tame sklype verslininkai pastatytų naujus modernius namus.
Po žeme būtų įrengtos didžiulės parkavimo aikštelės. Vietoje sovietinių penkiaaukščių būtų statomi, tarkime, 15 aukštų gyvenamieji namai.
Viską pastačius, į naujus namus būtų perkelti buvę kvartalo gyventojai, kurie statybų metu gyventų savivaldybės socialiniuose būtuose.
Verslui nauda akivaizdi – penki aukštai grąžinami vietos gyventojams, likę dešimt pardavimui ir pelnui gauti.
Sugrįžę senbuviai gautų nemokamai ir po vieną parkingo vietą.
Likusios būtų pardavimui kitų butų gyventojams.
10 procentų parkingo aikštelės liktų „svečių fondui“ – tarkime, susilaukėte svečių, ok, lydite svečią į parkingą, mokate į automatą ir jūsų svečias stato automobilį. Virš parkingo būtų veja, medeliai ir vaikų žaidimų aikštelės.
Jokių prigriozdintų automobilių kiemų.
Maža to, kiekviename name dalį pirmo aukšto arba net visą galima atiduoti paslaugų, prekybos verslo nuomai.
Tai reiškia kad kvartalas galėtų turėti savo parduotuvėles, kirpyklas ir pan. Vėl puikios galimybės šeimų verslui.
Maximų statyba tokiuose kvartaluose būtų draudžiama.
Žalias miestas
Siūlau tą Programos vietą papildyti:
– liautis vykdyti besaikį senųjų želdinių naikinimą. Dar neiškirstus medžius turėtų inventorizuoti ir jų būklę įvertinti visuomeninė komisija.
Leisti kirsti tik visiškai pažeistus medžius, kurie kelia grėsmę gyventojų sveikatai bei turtui.
Daugeliui dabar masiškai kertamų medžių pakaktų tik elementarios priežiūros, individualesnio genėjimo, pažeistų vietų „sutvarstymo“.
Vilnius – miestas Neries ir Vilnelės santakoje. Šimtmečiais upės buvo integrali miesto dalis – čia vyko laivyba, klestėjo žvejyba, miestiečiai upes naudojo poilsiui bei pramogoms.
Neris dar sovietmečiu buvo paversta betoniniais kraštais aprėmintu kanalu. Upė, nors atsikratė sovietinės pramonės taršos, tačiau vizualiai ir funkcionaliai Neris negyva.
Pirmiausia reikia sutvarkyti, renatūralizuoti krantines, padaryti normalių prieigų prie krantų apačioje. Paupiu nėra automobilių eismo, tad tai puiki ilga ir saugi trasa dviračiams. Bet tikrai nėra malonu važiuoti tarp cementinių šlaitų. Nėra patogių prieigų, nėra lankytojų. Nėra lankytojų – nėra kavinių ir pan.
Reikia sukurti vietos įstatymų bazę dėl smulkiojo verslo plėtros pakrančių zonose.
Be abejo, čia negali būti prileisti oligarchai.
Reikia skatinti verslą upės zonose per mokestines lengvatas pradedantiems.
Tas pats apie laivybos ir pramogų turistams skatinimą upės vagos vandenyse.
Atskira tema – Vilnelė.
Šiuo metu Zuoko banditai yra suplanavę iškirsti natūralius Vilnelės krantų želdinius ir Vilnelę iki Belmonto paversti kažkuo panašiu į Neries „lavoną“. Šie planai, kiek teko girdėti, jau pradedami vykdyti.
Bus sunaikinta visa natūrali gamtinė ekosistema, pakrantės vulgariai banaliai „sueuropintos“ nutiesiant šaligatvius, prikepant žibintų ir tais veiksmais, beje, išplaunant didžiules ES pinigų sumas.
Naujoji Taryba privalėtų nedelsiant stabdyti tokias barbariškas veiklas.
Gerovės elementų reikia. Reikia ir takelių ir apšvietimo.
Tačiau reikia tai atlikti be galo jautriai, elegantiškai ir be finansinių machinacijų.
Pakaks jau vien Gedimino prospekto trinkelių istorijų.
Nelemti Žirmūnai. Pirmosios gavniankės ten, prie Karvių pliažo, kuris dar buvo švarus, paleistos apie 1965 metus, gal kiek ir anksčiau. Varomas visoks nuodas ir iš karinių dėžučių, ir gal iš Kuro aparatūros gamyklos, aišku, ir fekalijos iš naujai pastatyto Žirmūnų gyvenamojo rajono. Jokių valymo įrenginių, kaip suprantame, nebuvo.
Lygiai tas pat ir šiandien. O tai reiškia, kad prie pamazgų kanalo jokia rekreacinė zona ir jos kūrimas yra neįmanomas, kol nebus pastatyti valymo įrenginiai. Gal todėl ir nėra tų priėjimų prie vandens, nes žmogus suprastų, kokia kloaka yra mūsų Neris.
Savivaldybė giriasi parengusi Neries krantinių sutvarkymo planą. Tačiau neteko girdėti, kad tame plane būtų kalbama apie vandenvalą, be kurios visas planas yra tušti paistalai.
Sovietinius miegamuosius reikia perstatyti iš naujo. Ir pats tai esu rašęs jau seniai. Tik perstatant būtina atsisakyti ,,laisvo“ išplanavimo – kiemai turi būti su aiškiomis ribomis, uždari. Apie tai specialistai rašo nuo 1961 metų. Be to, ten, kur dar įmanoma, pavyzdžiui, Šnipiškėse, reikia sustabdyti senosios miesto struktūros griovimą. Tas pat ir su Neries atkūrimu ir panaudojimu – seniai aišku ir būtina (kaip ir Kaune su abiem upėm). Vilnelę taip pat būtina gelbėti kuo greičiau. Manau, dabar dėmesio centre turi būti būtent Vilnelės ir jos pakrančių išsaugojimas nuo grubaus urbanizavimo.
Ar įmanoma kaip nors to pasiekti? Sunkiai. Nematau tam tikslui organizuotos jėgos, o draugijos, valdančios statybų reikalus, lengvai savo apkasų nepaliks. Čia reikalingos netikėtos strategijos. Taigi, ne viešos. Bet neturint tikrai patikimos komandos, net rinkimų laimėti neįmanoma. Nebent tikėtis, kad valdanti gauja kai kuriuos pasiūlymus perims savanoriškai, tikintis, kad ir jiems nėra visiškai svetimas grožio poreikis.
Kadrai lemia viską
Lietuvos Sąrašo programoje yra skirsnis „Sprendimai – tik skaidrūs, viešai aptarti, į darnią ateitį nukreipti“, kurio preambulėje rašoma:
„Vilnius turi būti tvarkomas viešai ir išmintingai: priimami miestiečiams naudingiausi, su jais apsvarstyti, į darnią ateitį orientuoti, ekonominiu požiūriu pagrįsti sprendimai, o mokesčių mokėtojų pinigai nešvaistomi ir grupuočių nesisavinami.“
Po to dėstomi punktai (geri punktai), bet tikrai toli gražu neaprėpiantys principo, kurį garsiai vadiname „skaidrumu“.
Mano pasiūlymai susidėtų iš kelių dalių.
1. Nepotizmas. Kadrai ir kadrų politika.
Atėjus Sąrašo žmonėms į miesto Tarybą pirmos svarbos uždavinys padaryti administracijos kadrų auditą. Niekam ne paslaptis kad viešieji konkursai užimti etatus miesto administracijoje, skyrių ir padalinių vadovų ir žemesnių grandžių etatus vyko per pažintis, giminystės, švogerystės, partinius, verslo, neskaidrių susivienijimų ar kitokius neskaidrius būdus. Su taip suformuota administracija joks naujas meras ir naujai išrinkta Taryba, net ir turėdami puikiausių idėjų, negalės pajudėti nė iš vietos.
Aptikus tuos neskaidrius nepotizmo ir mafijinio veikimo modelius kadrų srityje (o tai labai lengva padaryti, timptelėjus už „siūlo galo“), nedelsiant pasitelkti STT ir FNTT, duodant labai konkrečius uždavinius išsiaiškinti nepotizmo faktus per įmanomai trumpą apibrėžtą laiką.
Gavus faktus nedelsiant perduoti Prokuratūrai.
Jei kiltų pasipriešinimas pertvarkai ir išskaidrinimui, imtis bekompromisinio tokių sabotažininkų atleidimo, tegul ir sumokant išeitines. Tokių „kamščių“ buvimas ir toleravimas korumpuotoje sistemoje atneš dešimteriopai didesnę žalą laiko perspektyvoje, nei kainuos išeitinė. Bet tai kraštutinė priemonė, nes pinigus galima panaudoti ir kur kas prasmingiau.
2. Miesto turtas.
Viešai paskelbti (išreikalavus iš Registrų centro), kokiu nekilnojamuoju turtu disponuoja miestas.
Pastatai, žemės sklypai etc. Koks turtas ir kokiam laikui bei įkainiais yra išnuomotas, perleistas kitiems subjektams pagal kokias nors laikinas panaudos sutartis.
Kiekvienas vilnietis, panorėjęs galėtų sužinoti, kam priklauso marinuojami namai vaiduokliai, kokios nors amžinosios statybos. Jei namai vaiduokliai turi savininkus, atlikti tyrimą, kokiu būdu jie buvo privatizuoti, ir savininkus apmokestinti tokiais mokesčiais, kad maža nepasirodytų. Jei privatizacijos metu būtų nustatyta neskaidrūs sandoriai, tokį turtą konfiskuoti, o sandorio subjektus traukti baudžiamojon atsakomybėn.
Auditavus mieto turtą, svarstyti su bendruomenėmis ir miestiečiais apie tikslingiausią jo panaudą.
Man jau senokai atrodo, kad visas Lietuvos metinis biudžetas iki smulkiausios eilutės turėtų būti viešai paskelbtas ir prieinama kiekvienam.
Metų eigoje prie kiekvieno išleisto lito (euro) turėtų atsirasti išlaidas pateisinantis dokumentas: sąskaita, ataskaita ir t.t.
Finansininkai, nepateikę tokių dokumentų, turėtų būti baudžiami už buhalterinės apskaitos klastojimą.
Lietuvos mastu tai nėra daroma. Kodėl gi nepradėti nuo Vilniaus?
Juk Vilniaus biudžetas – tai vilniečių pinigai. Ir kiekviena vilnietis turi teisę žinoti, kam naudojami jo pinigai. Kiekvienas centukas.
Techniškai tai įmanoma. Jau ne vienas milijonas išleistas nereikalingiems ir neveikiantiems interneto portalams. Bet šitoks portalas tikrai būtų reikalingas ir naudingas.
Jei kas ir stabdytų, tai labiausiai – politikai vagišiai.
Ir dar.
Norėtųsi žinoti, kas asmeniškai rengia projektus ir sprendimus, svarbius bendruomenei. Tegul juos tvirtina arba atmeta miesto taryba. Bet kiekvieno projekto autorystė privalo būti konkreti: vardai, pavardės, pridedant titulus ir pareigas. Ir autorių vardai turi likti projektą priėmus ir jam įsiteisėjus.
Tam, kad miestiečiai žinotų, kam reikia asmeniškai padėkoti už vykusią idėją.
Vilniečiai. Švietimas. Kultūra
Vilniaus problema visada buvo, kad į sostinėje didžioji dalis gyventojų nėra autochtonai. Daug žmonių atvyksta čia gyventi iš kitų regionų.
Atvykėliai neretai pragyvena likusį gyvenimą Vilniuje, tačiau taip ir lieka dvasiškai nesusieti su šiuo miestu.
Siūlau sostinės mokyklose įvesti papildomą metų trukmės Vilniaus istorijos kursą, kuriame būtų susipažįstama su Vilniaus istorija visomis plotmėmis – nuo įvykių iki kultūros reiškinių.
Analogiškai ateityje turėtų būti tvarkomasi ir kituose miestuose.
Kaimų, miestelių vaikai mokytųsi savo krašto istorijos plius, tarkim, apskrities centrinio miesto.
Būtina dėstyti etnografinių kraštų kultūrą, mokyti vaikus tarmių.
Tauta gyva, kol gyva kalba ir kultūra.
Po tūkstančio metų niekam nebus įdomūs zuoko šmugeliai, bet Stuoka Gucevičius, režisierius Nekrošius ar poetas Martinaitis išliks.
Jeigu neišsaugosime to, ką šiuo metu valdantis režimas su paneuropiniu bilderbergistiniu užsidegimu naikina, proproanūkiai mus prakeiks.
Kita problema – senosios miesto dalies išžmoginimas.
Viskas iščiustinta, nupoliruota ir …ištuštėję.
Užkeltos nekilnojamo turto kainos išstūmė eilinius miestelėnus.
Itin nejaukus tapo Gedimino prospektas. Blizgantis ir negyvas.
Senamiestyje, Gedimino prospekte, gali būti boutikų bet Vilniaus širdis negali būti tik milijonierių ir turtingų užsieniečių.
Tai mūsų visų miestas.
Reikia sudaryti sąlygas mažajam verslui, kad greta prabangių, bet paprastam miestelėnui neprieinamų restoranų atsirastų nebrangių šeimyninių kvartalą aptarnaujančių kavinukių, kepyklėlių ir kitokių gyvenimui reikalingų objektų.
Turi būti ir paprastų parduotuvių, kur gali nupirkti vaikui kojines ar sąsiuvinį nesibeldžiant per pusę miesto į visokius „ak-kraupuolius“.
Vilniečiui turi būti gera visur.
Senamiestyje neturi būti gera tik turčiams.
Ir gėlių pasodinkime.
Apskritai meilė savo miestui, rūpestis jam yra skiepijamas per bendras bendruomenių talkas. Ne tas leninines, kur prie ruskių buvo.
Bendruomenių iniciatyva. Patys sodinkime medžius, gėles savo kvartale – tuomet patys ir norėsime, kad mūsų rankų darbas išliktų. Prižiūrėsime ir sudrausime niokotojus.
O savivaldybė galėtų tik prisidėti duodama sunkvežimį ar padėdama pigiau įsigyti sodinukų.
Kiek yra pridalinta patalpų visokioms fiktyvioms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms geriausiose Senamiesčio vietose, kurios seniausiai nebeveikia arba egzistuoja tik ant popieriaus. Kam jos marinuojamos. Apie tą skaidrumo problemą gerai pasisakė Pranis Lizdenis. Teikia kelti dienos švieson ir patalpas skirti veiklioms bendruomenėms.
Kitas dalykas, pamenate, kokį vaidmenį sovietmečiu vaidino Profsąjungų rūmai ir Meno darbuotojų rūmai (MDR – dabartinė Prezidentūra). Ten buvo ir „Tauro“ kino teatras, ir gausybė kultūros būrelių jaunimui, ir visoms kitoms visuomenės grupėms pagal interesus ir amžių. MDR vyko parodos, visuomeniniai diskusijų klubai, iš kurių ir išsirito Sąjūdis. Voliuntaristiškai viešajam interesui tarnavusios patalpos ir erdvės buvo iš visuomenės atimtos, nieko mainais nepasiūlant. Menininkams, atseit, buvo pasiūlyta Rotušė, bet ta erdvė visiškai nepritaikyta kasdieniam gyvenimui, o tik brangiai reprezentacijai.
Vargas vargelis, jei visuomenė nepareikalaus ir nesusigrąžins sau erdvių, viešai nevaldiškai veiklai ir kūrybai.
Zuokas irgi vaidina Užupio Respublikos vyrą, o užupiečiai neturi kur rinktis savo bendruomenės reikalų spręsti, išskyrus brangią terasą Užupis 2. Apsimetėlis kaip reta ir triedžiantis reklamistas ant riedžių.
Jokūbo bažnyčia turi įsigijusi kažkokius varpų vargonus. Juos reiktų pastatyt bokšte ir aikštę paverst kone sakraline Laisvės aikšte su sakralinės muzikos koncertais. Menininkams turėtų atsirast užsakymų, o verslininkus reiktų įtraukt kaip mecenatus.
Apie miesto veidą ir kartonkiemius
Miesto didžioji dalis vertės yra jo unikalus veidas.
Per zuokmečius Vilnius buvo gerokai plastiškai nuoperuotas ir šiuo metu šiepiasi kvazimodiška grimasa.
Mažiau nei menkaverčiai „stiklainiai“, skardiniai metalo karkasiniai angarai, pretenzingai besivadinantys akropoliais, smogė sunkų smūgį Vilniaus miesto savitumui.
Aš ne prieš modernią architektūrą.
Aš už, bet už išliekamąją vertė turinčią ir nekonfrontuojančią su šimtmečiais kurta harmonija.
Manau, metas įvesti tvarką, kuomet norintis sostinei projektuoti architektas turėtų gauti sostapilio Architekto licenciją.
Asmuo savo karjeroje padaręs nusikalstamų darbų sostinės kraštovaizdžiui, savo keverzonėmis prisidėjęs prie Vilniaus niokojimo turėtų prarasti teisę kurti projektus sostinėje statomiems objektams.
Tokia tvarka priverstų architektus prisiminti profesinę atsakomybę ir profesinį garbės kodeksą.
Visuomeninė komisija, sudaryta iš visuomenės pasitikėjimą turinčių kompetetingų asmenų, sudarytų naujųjų laikų statybos projektų sąvadą ir įvertintų pastatus.
Miesto veidą darkančių pastatų projektuotojai būtų nuolat viešinami, taip pat būtų įvardinti tokius projektus užsakę užsakovai bei stačiusios įmonės.
Nepakantumas kičui ir niekalui privalo tapti griežta nuostata ir atspirties tašku miesto plėtros planams.
Gėdos stulpas niekdariams, griežta projektų autorių licencijavimo tvarka priverstų gerokai pristabdyti nevaržomą niekalo siautėjimą.
O kad būtų griežtai užkardytas drakono atgimimas, turėtų būti ir politikams apynasris – politikas, meras, administratorius, valdininkas praleidęs niekalą dėl tarnybinio aplaidumo ar nekompetencijos, niekada nebegalėtų eiti jokių pareigų savivaldybės tarnybose.
Smulkus verslas
Egzistuojančio režimo šulai labai mėgsta žongliruoti investicijų pritraukimo korta.
Užsienio rykliai, vietiniai oligarchai stato akropolius ir ikėjas, o muchomorai ploja katučių – valio, žiū, kiek investicijų ir darbo vietų.
Ar tikrai?
Kokia nors maxima pastato eilinį skardos angarą ir už minimumą įdarbina ten galerų irkluotojus.
Čia yra ne investicija, o tik „modernios“ vergovės modernios grandinės.
Įdarbina baudžiauninkus, kurie krauna oligarchams turtus plėšdami vergus, atėjusius apsishopinti laisvu nuo irklavimo kitų vergvaldžių galerose laiku.
Monopolijos.
Kaip galėtų savivaldybė užbaigti nesibaigiančią godumo puotą?
Pirma – nebeišduoti plėtros leidimų didiesiems prekybos tinklams.
Esamam gyventojų skaičiui akropolių ir taip per daug.
Manau, kad tikslinga sekti lenkų pavyzdžiu, kur prekyba yra smulkiųjų, šeimų verslų rankose.
Tokiu būdu reikia sustabdžius hipermonstrų plėtrą sukurti sąlygas augti tiems, kam lig šiol vietos nebuvo palikta.
Jeigu kažkas šiandien yra bedarbis ir tik ima iš savivaldybės pašalpa – ar ne geriau leisti tokiems žmonėms kurti versliukus atleidžiant 3 metams nuo visų mokesčių išskyrus minimumo įmoką sodrai?
Štai naujai prie sostinės prijungti rajonai, nauji privačių namų kvartalai – kol ten dar neprikepta maximų, tegul ima žmonės panaudos būdu sklypus su teise išsipirkti, jeigu vykdys verslą 20 metų. Kai sklypas priklauso savivaldybei, savivaldybė iš savęs mokesčių juk neima. Tad nieko nebus prarasta, jeigu jauni verslai miesto pakraščiuose keletą metų nemokės to žemės mokesčio.
Tegul įsikuria, susitupi, sukaupia kiek finansinio „riebalinio sluoksnio“ – tuomet tada jau O.K.
Laisvoje nuo maximų erdvėje susikurtų šimtai parduotuvėlių, kepyklėlių, kavinukių ir pan.
Šie smulkieji prekybininkai neimtų prekių iš kitų monopolistų, kurie savo ruožtu smaugia pieno, mėsos gamintojus žemdirbius ir t.t.
Taip greta mažų parduotuvėlių ir kavinių kurtųsi ir stiprėtų jų tiekėjų – mažųjų žemės ūkio produkcijos gamintojų – sluoksnis.
Su laiku, plečiantis tokiai iniciatyvai į kitas savivaldybes, atsirastų stipri konkurencija didiesiems tinklams, kurie nebegalėtų lupti nuo vartotojų nesveikus antkainius.
Tuomet pradėtų formuotis natūralus balansas.
Stambiųjų išliktų tiek, kiek jų reikia.
Kiti turėtų pasiieškoti kitų verslo nišų.
Bet argi milijardieriai prapuls?
Ne, tik oligarchams nebereikės mažintis skrandžių chirurginiu būdu – apetitai natūraliai sumažės.