Aikštės televizija toliau tiria piliečių sekimo istoriją, kai naudodamas slaptą sekimo kamerą, pastatytą ant Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto palangės, Valstybės saugumo departamentas bei Kriminalinės policijos biuras keletą mėnesių slapta stebėjo „Tie-SOS!“ akcijos dalyvius.
Aplinkybėms išsiaiškinti svarbūs yra Vilniaus universiteto ir kamerą įrengusio Kriminalinės policijos biuro dokumentai, tačiau abiejų įstaigų vadovai dokumentus, susijusius su slapta sekimo kamera, akylai saugo.
Kai Aikštės televizijos atstovai kreipėsi į l.e. rektoriaus pareigas prof. hab. dr. Jūrą Banį, šis tepasakė, jog nėra teisininkas ir dėl to negali kalbėti „teisės straipsnių kalba“. Paklausę l.e. rektoriaus pareigas prof. J.Banio patarimo – „eikite kalbėti su universiteto teisininkais“, surašėme dar vieną piliečių prašymą susipažinti su Vilniaus universiteto dokumentais bei pageidavimą, kad Universiteto teisės skyrius suformuluotų šio prašymo teisinį vertinimą, atspindintį oficialią universiteto poziciją „teisės straipsnių kalba“.
Ilgai galvoję ir pradelsę atsakymui skirtus terminus, Vilniaus universiteto teisininkai pagaliau suformulavo oficialią Vilniaus universiteto poziciją: kadangi Vilniaus universitetas yra viešoji įstaiga, Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnis jam netaikomas – iš to darytina išvada: Universitetas piliečiams vadovybės raštų Kriminalinės policijos biurui ir neketina rodyti. Suprantama, tokiu susirašinėjimu tikrai nėra kaip didžiuotis.
Taigi pirmiausia Universitetas piliečiams maloniai primena, jog į jų raštus jau atsakė. Mus savo ruožtu ypač nustebino šis sakinys: „Jeigu manote, kad aukščiau išvardintuose raštuose pateikta netiksli, klaidinanti informacija…“ Taip, raštus gavome, deja, juose neaptikome ne tik kad netikslios ar klaidinančios informacijos, juose neaptikome … jokios informacijos.
Vilniaus universitetas, panašiai kaip ir kitos biurokratinės įstaigos, piliečių teisę gauti informaciją (tokią teisę nustato net 2 įstatymai: „Visuomenės informavimo įstatymas“ ir „Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymas“) traktuoja kaip teisę gauti atsakymą be informacijos. Kai piliečiai, gavę atsakymą be informacijos, kreipiasi vėl, biurokratas apsimeta didžiai nustebęs ir klausia: „Bet ar mes Jums neatsakėme?!“
Piliečiams taip pat buvo įdomu sužinoti, jog universitetas neturi „raštų registracijos knygos“ ir todėl piliečiai negalį su ja susipažinti – raštvedyba, pasirodo, Universitete esanti kompiuterizuota. Universiteto teisininkai, matyt, nėra girdėję, jog informaciją perkėlus į skaitmeninį formatą, jai pavadinti dažniausiai tebevartojamas fizinį objektą žymintis žodis, todėl yra kalbama apie skaitmenines knygas arba žurnalus, o raštus registruojanti kompiuterinė programa gali būti vadinama „raštų registracijos knyga“.
Paliekame savo skaitytojams patiems nuspręsti, ar šie VU vadovybės vardu atsiųsti „atsakymai“ pateikia atsakymų.