Skelbiame neabejingo Vilniaus piliečio ir ištikimo Tiesos.lt skaitytojo pasiūlymus dėl Lietuvos Sąrašo rinkimų į savivaldą programos ir kviečiame visus įsitraukti į diskusiją.
Programai priekaištų neturiu. Norėčiau tik, kad programos rengėjai išplėsčiau pakomentuotų programos punktus ir nupasakotų programinių nuostatų realizavimo būdus.
Tikiuosi, kad artimiausiu metu to ir sulauksime.
Šiuo metu turiu konkretų pasiūlymą skaitytojams – teikime savo pasiūlymus, papildymus.
Vienas iš kertinių savivaldos realaus funkcionavimo aspektų yra miesto tarybos ir gyventojų, bendruomenių tarpusavio komunikavimas. Šiuo metu tokio komunikavimo nėra apskritai, pasitenkinama tiesiog voliuntaristiniu sprendimų nuleidimu iš viršaus.
Be abejo, sveikintinas siekis atkurti sostinės visuomeninį informavimo lauką.
Manau, kad jau dabar privalu ieškoti būdų sukurti efektyvius piliečių komunikavimo su miesto vadovybe kanalus.
Visų pirma, piliečių nuomonės privalėtų pasiekti patikėtinių tarybą ir patarėjų komandas.
Antra – vyraujančios, pasikartojančios ir originaliausios nuomonės/idėjos turėtų būti skelbiamos viešai.
Tai labai svarbu, nes piliečiai turi matyti, kad jų nuomonės girdimos.
Be abejo, privalu skelbti tiek teigiamus, tiek neigiamus atsiliepimus.
Manau, kad visas nuomonių spektras turėtų būti sudarytas iš trijų lygių dalių:
– pozityvus palaikymas;
– kritika;
– pasiūlymai/idėjos.
Naujoji Miesto taryba turėtų nukarpyti lėšas pinigų melžykloms – visokioms tramvajų/metro studijų makulatūros kūrėjams.
Už tuos ištaškytus milijonus jau buvo galima tris vaikų darželius pastatyti.
Geriausios studijos yra tarimasis su bendrapiliečiais.
Todėl galima paskirti nedidelę sumą iš kasmet lig šiol išvagiamų milijonų iniciatyviems piliečiams skatinti.
Žmonės turi pradėti jausti, kad miestas yra jų o ne zuokų ar rubikonų.
O savu reikia rūpintis.
Skatinimas reikalingas visuomenei išjudinti.
Itin reikia skatinti lokalių vietos bendruomenių kūrimąsi.
Savivaldybė tebeturi daug neracionaliai naudojamų patalpų. Sveikintina būtų atiduoti jas panaudos tvarka bendruomenėms ir kol bendruomenės sustiprės padėti išlaikyti tas patalpas finansiškai ir ūkiškai.
Kodėl?
Todėl, kad miestas yra žmonių.
Viskas čia pastatyta sukurta miestelėnų triūsu ir išlaikoma miestelėnų mokesčiais.
Tas vadinamasis savivaldybės turtas yra žmonių.
Ne savivaldybės dangoraižio tarakonų.
Toliau – svarbu nubrėžti takoskyrą tarp valdininkijos pareigų ir jų turtų.
Reikia padaryti galą ydingai praktikai, kuomet pareigos tampa vieta ir būdu pralobti.
Todėl siūlau įvesti drakoniškus nekilnojamojo turto mokesčius valdininkams, politikams ir pareigūnams.
Nenormalu, kuomet visą gyvenimą Žvėryne pragyvenusi senutė, vos sudurianti galus iš varganos pensijos, apdedama kraupiais mokesčiais vien dėl to, kad jai teko nelaimė gyventi tame rajone, kur NT kainos yra kosminės.
Eilinis žmogus nekaltas, kad jo gyvenama vieta dėl kažkokių pižonų tapo brangia preke. Negalima mokesčiais guiti iš gimtų vietų senbuvius.
Tai yra nusikaltimas.
O vat politikai, pareigūnai ir valdininkai – kitas reikalas.
Pasiūlymo esmė tokia: pradėjus eiti pareigas būtų fiksuojamas politiko/pareigūno/valdininko turtas – ko ir kiek tas asmuo turi. Kiekvienoms pareigoms būtų nustatomas koeficientas – kiek turto logiškai iš savo algos realiai ir legaliai toks veikėjas galės sukaupti.
Kasmet būtų tikrinamos deklaracijos ir žiūrima – ar 3 tūkstančius uždirbantis veikėjas staiga netapo milijonieriumi…
Jeigu tapo ir kriminalo pagal raidę nerandama, tuomet politikas/valdininkas/pareigūnas turėtų mokėti, tarkime, 5–10 proc. metinį turto mokestį.
Moralas – jeigu eini tarnauti žmonėms/būk malonus – negalvok apie pralobimą, nes tarno vieta yra tarnauti, o ne mieruotis pono žiponą, t.y. darbdavio – Suvereno, Tautos, Visuomenės – regalijas.
Šis sostinės tarybos nutarimas liestų ne tik savivaldybės politikus/pareigūnus ar tarnautojus.
Šis nutarimas galiotų visiems sostinėje gyvenantiems ir dirbantiems asmenims, t.y. Seimo nariams, ministrams ir valdininkams.
Tarnautojų/politikų ir pareigūnų viršpelnių mokesčiai keliautų į miesto biudžetą gyventojų reikmėms.
Logiškai galvojant, tiek valstybinės, tiek savivaldybės įmonės yra miesto gyventojų/šalies piliečių nuosavybė, nes savivaldybė/valstybė visų pirma yra piliečiai.
Nenormalu, kuomet savivaldybės įmonė lupa už paslaugas paskutinius marškinius nuo piliečių.
Be abejo, visokias dalkias reikia pošolvoninti lauk.
Municipalinė/valstybinė įmonė negali krautis viršpelnių piliečių sąskaita.
Pelną tokios įmonės gali turėti, tik jeigu gauna pajamų iš eksporto.
O šiaip paslaugų įkainiai turi būti tokie, kad padengtų išlaidas bei liktų kažkiek lėšų remontui ir modernizavimui.
Tokių nesąmonių kaip direktorių atlyginimai po keliasdešimt tūkstančių ir porše/ferariai įmonės garažuose negali būti iš principo.
Manau, kad be savivaldybės įmonių sutvarkymo derėtų eiti toliau.
Sostinėje sukuriama ženkli BVP dalis, sostinė įneša į biudžetą reikšmingą dalį įplaukų.
Nenormalu, kad vilniečiai, kurie sudaro nemažą dalį elektros vartotojų, turi mokėti iš esmės savo įmonei milžiniškus mokesčius už elektrą.
Manau, Vilnius, o tuo pačiu ir kitos savivaldybės turi pareikalauti perduoti savivaldybėms pagal indėlį ekonomikoje bei gyventojų skaičių visas Lesto ir Lietuvos energijos akcijas.
Jeigu akcijas turi vyriausybė ar ministerija, tai yra nenormalu.
Pagrindiniai akcininkai tokių valstybinių įmonių yra piliečiai.
Piliečius atstovauja vietos savivaldybės.
Tai štai piliečiams atgavus tų energetikos monstrų valdymą, paaiškėtų milžiniški plėšikavimo ir vagysčių mastai.
Kai šimtai tūkstančių piliečių, nepakeldami skurdo, priversti emigruoti, yra nenormalu, kuomet elektros tiekėjai kraunasi šimtamilijoninius pelnus, o tų niekam neatskaitingų tūzų algos yra sveiku protu nesuvokiamos.
Manau, savivaldybėms perėmus šalies elektros ūkio valdymą, elektros kaina sumažėtų labai ženkliai.
Įdomu, kiek kainuotų elektra Vilniuje – jis, manau, turėtų kokį 30 proc. akcijų?
Energetikos akcijas valdytų akcininkų patikėtinai – savivaldybių tarybos, kurios privalėtų nuolat atsiskaityti tikriesiems akcininkams – piliečiams.
Energetikos įmonių vadovų bei darbuotojų atlyginimų tarifai būtų tvirtinami šalies savivaldybių tarybose ir įsigaliotų tik ratifikavus konsensusu.
Bet kokie prabangių limuzinų pirkimai, pinigų taškymas biurų prabangai ir kosminės premijos būtų laikomi kriminaliniu nusikaltimu, už kurį būtų taikoma tiesioginė kaltų asmenų finansinė 100 proc. atsakomybė.
Viena iš korupcijos didžiausių kloakų yra tie sostinės savivaldybės departamentai, kurie atsako už teritorijų planavimą ir miesto plėtrą.
Čia veikia dešimtmečiais susiklosčiusi korupcinė simbiozė: valdininkai pirmiausiai aptarnauja prokuratūros, teismų ir politikos tūzus be eilės patvirtindami detaliuosius planus bei leidimus statyboms ir tuo užsitikrina patikimą „stogą“.
Turėdami stogą tie valdininkai nevaržomi vykdo suokalbius su nekilnojamojo turto vystymo oligarchais bei kitais turtingais gudruoliais apeidami, pažeisdami tiek privačių piliečių, tiek visuomenės interesus.
Yra nesuskaičiuojama daugybė atvejų, kuomet korumpuotų savivaldybės veikėjų dėka nedori teisėjai, prokurorai statosi namus ten, kur pagal įstatymą negalima, užgrobia paprastų piliečių sklypus ir pan.
Šį parazitų lizdą būtina skubiausiai ardyti.
Minėti savivaldybių padaliniai turi būti totaliai išvalyti.
Taip pat būtų teisinga nustatyti paritetinio teisingumo tvarką: jeigu savivaldybė nevykdo savo prievolių, tuomet paslaugos negaunantis pilietis turėtų turėti teisę, kol bus atitaisyta skriauda, nemokėti tam tikrų mokesčių savivaldybei. Pavyzdžiui, savivaldybė laiku nepatvirtina detaliojo plano ar leidimo statybai. Kol tai nebus ištaisyta, toks pilietis nemoka žemės mokesčio.
Tačiau mokestis į biudžetą turi būti gautas.
Vadinasi, mokestį sumoka savivaldybės klerkai, kurie nesugebėjo atlikti pavesto darbo.
Būtų visiškai logiška.
Šiuo metu egzistuoja daugybė faktų kai savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“, turėdama galiojančią sutartį ir privalėdama ją vykdyti, leidžia pažeidinėti piliečių interesus neatlikdama darbų penkerius, septynerius ar daugiau kaip dešimt metų.
Valdininkai sudarę suokalbius su oligarchais metų metais bando išguiti gyventojus ir užimti patrauklias teritorijas.
Bet žmonės juk ne daiktai. Niekas neturi teisės Lietuvos piliečių išstūminėti iš namų, butų, sklypų, nes gyvename ne Laukiniuose Vakaruose. Mes – ne XIX indėnai, kad mus būtų galima tiesiog išnaikinti užgrobiant patikusią vietą.
Tačiau šiuo metu tokia praktika Vilniuje yra tapusi norma.
Dėl miesto plėtros ir žalio Vilniaus.
Slidi tema ir čia D.Kuolio komandai siūlau labai atidžiai pasverti dar kartą savo idėjas.
Pirma pirmoji kadencija bus biudžeto subalansavimas ir zuokinių skolų mažinimas.
Realiai daugiau bus galima padaryti, jeigu Lietuvos Sąrašo žmonės būtų perrinkti dar vienai kadencijai.
Siūlyčiau nedaryti skubotų transporto reformų.
Visokie tramvajai yra visiški vėjai, o metro kaina yra ne pagal kišenę.
Ir dar ilgai bus ne pagal kišenę, todėl šioje vietoje nereikia turėti iliuzijų, kad galima radikaliai pagerinti viešojo transporto efektyvumą.
Aš nestatyčiau ant viešojo transporto arkliuko ir nesvaigčiau apie keliones dviračiais.
Kad būtų saugu po Vilnių važinėti dviračiu, reikia lėšų, ne mažesnių kaip metro statybai.
Antra, vasarą yra gražu papramogauti pavažiuojant dviratuku. O lapkritį, sausį ar vasarį? O mažus vaikus taip pat vežti per visą miestą su dviračiu per lietų ir vėtrą?
Kol kas pigiausia ir efektyviausia yra važinėti automobiliu.
Keliauti po miestą tvarkyti reikalus visuomeniniu transportu yra brangu, klaikiai ilgai užtrunka – nepatogu.
Automobilių kamščių galima gerokai pamažinti sutvarkius pridarytas nesąmones.
Tarkime, legendinė Ukmergės gatvė. Kas 50 metrų – šviesoforas: kaip nesusidarys kamščiai?
Koks idiotas leido tokiu būdu sudergti eismą?
Perėjų pėstiesiems reikia, bet ne tokių. Jei vietoje šviesoforų būtų padarytos požeminės perėjos Ukmergės gatvėje kamščių praktiškai neliktų.
Taip pat galima praplėsti nusileidimo iš Šeškinės į Saltoniškių sankryžą atkarpą – arba padarius po vieną papildomą juostą, arba dar geriau būtų, kaip visame pasaulyje tokiose vietose, padaryti antro aukšto estakadą.
Laukite tęsinio.