Tiesos.lt redakcija skelbia pasakojimą apie vadinamąją sostinės savivaldą ir siūlo skaitytojams pamėginti atrasti skirtumų tarp „liberalios“ Artūro Zuoko ir „socialdemokratinės“ Ričardo Malinausko tvarkos.
R.Vanagaitė. Vilniui gresia diktatūra
DELFI
Esu Vilniaus valdžia, bet nieko nežinau nei apie šios valdžios sprendimus, nei apie planus. Žinau tik kad nei sprendimai, nei planai beveik nieko bendra neturi su tuo, kas pažadėta rinkėjams, kad niekas net neatsiverčia koalicijos programos „Keturi + “, prie kurios kūrimo 2011-ųjų balandį ir aš prisidėjau…
Taigi, ateini kaip eilinis tarybos narys į savivaldybę, kur 900 administracijos darbuotojų laksto aukštyn žemyn liftais baisiai susirūpinusiais veidais. Iš departamento pas vicemerą, iš teisininkų pas merą…. Kokie pasitarimai? Kokie sprendimai? Prie mero kabineto eilė. Visi laukia, mero nėra… Jau yra… puola viens per kitą, šnibžda jam kažką… Įdomu kas jie? Ko prašė, ką gavo? Skaitau pranešimus spaudai: Rotušėje – mero priėmimas… kam? Spaudos konferencija – apie ką? Tarybos salėje renginiai – kokie? Užsienio vizitai, komandiruotės – kieno, kur? Skandalai su darželiais, vilniečio kortele, transporto pertvarka…. Kodėl, kam tai daroma? Žinau, ne mano reikalas. Mano, kaip valdančiosios daugumos atstovės, reikalas vienas: tikėti Zuoku. Tikėti, neklausinėti, nelįsti į akis ir balsuoti taip, kaip liepė Jis, Vilniaus meras. Juk „ žiraf bolšoj, jemu vidnej“.
Dar pernai paklausiau senbuvio tarybos nario: o koks iš tikro skirtumas, ar esi valdančiojoje daugumoje ar opozicijoje? Atsakė: „Tau savivaldybės darbuotojai šypsosi?“ „Na, šypsosi…. sveikinasi“. „Tai ir reiškia, kad esi valdančioji“. Kitas tarybos narys senbuvis pragmatiškiau paaiškino: „Raminkis, viską vis tiek sprendžia meras, o pasirašo administracijos direktorius. Jei esi komiteto pirmininkas, turi kabinetą, padėjėją ir kartais su tavimi kai ką turi derinti. O jei šiaip tarybos narys…, esi niekas. Išmoką gauni, tai varyk į miestą ir bendrauk su rinkėjais.“
Tiesioginių mero rinkimų Lietuvoje nėra. Tačiau ir nereikia. Juk yra tiesioginis PM (Paties Mero) valdymas. Visi svarbūs sprendimai priimami ne komitetuose (šių sprendimai – rekomendaciniai), ne administracijos direktoriaus, o PM kabinete. Pasitarimas – pavedimas. Pasitarimas – pavedimas. Darbo grupė kažką svarsto? Bet staiga į pasitarimą ateina PM ir pasako kaip bus. PM gali liepti departamentui parengti medžiagą tarybos posėdžiui arba nerengti ir neteikti. PM gali steigti įmones, spręsti kam skirti lėšas, liepti savivaldybės pavaldžios įstaigos direktoriui pirkti tai, ko reikia, priversti daryti sprendimus kurių reikia. Reikia miestui? Aišku, kad miestui. Koks gi miestas be Guggenheimo, savo avialinijų, savo taksi? Paklusi PM – puiku, būsi savas, gal net pakilsi karjeros laiptais. Nepaklusi – nedirbsi. PM lūpose nėra baisesnio verdikto kaip epitetas „nevaldomas“.
Daugeliui sprendimų jokio tarybos pritarimo nereikia, nes galima viską padaryti vadovaujantis „lazdos ir meduolio“ principu, per savivaldybės įmonių vadus (pirkti Guggenheimo projektą, įkeisti pastatą formuojant avialinijų kapitalą ar rengti galimybių studiją dėl ligoninės nuomos). Jeigu tarybos pritarimo vis dėlto reikia, ką gi, yra būdų jo pasiekti paveikiant koalicijos partnerius (jūs man, aš jums) arba tiesiogiai tarybos narius (juk kiekvienam jų kažko reikia iš PM, bent jau komandiruotės ar pagalbos kažkam kažką greičiau išspręsti). Sako, kiti tarybos nariai neišeina iš savivaldybės, eina per departamentus ir stumia savo bičiuliams reikalingus sprendimus.
Kartą per mėnesį sėdi tarybos posėdyje 50 kažką žinančių, kažką girdėjusių ir daug ko visai nežinančių žmonių. 50 plius vienas – tas, kuris žino viską. 50 nežiniukų vienas kito klausinėja: o kas čia per sprendimas, o kaip čia balsuoti, o gal ką girdėjai, gal žinai? Supratę savo buvimo salėje ir taryboje beprasmiškumą, keturias posėdžio valandas plepam, kikenam, naršom internete, skaitom DELFI, atsakinėjam į elektroninius laiškus. Atsitraukiam tik minutei, kai reikia paspausti balsavimo mygtuką ir klausinėjam viens kito: ką spausti? Mes už ar prieš?
Snūduriuoja net ir opozicija, kuri turėtų prižiūrėti, kad PM valdymas nors šiek tiek primintų tai, kas parašyta įstatymuose, būtų nors šiokia tokia demokratijos ir atskaitomybės tarybai ir rinkėjams regimybė. Keli aktyvesni (vis tie patys) kartkartėmis užduoda kokį nepatogų klausimą, kuris PM visai patogus – juk kaip nuo žąsies vanduo…
Lygiai prieš dvejus metus mes davėme iškilmingą tarybos nario priesaiką: „susilaikyti nuo veiksmų, pažeidžiančių gyventojų teises ir viešuosius interesus“. Daugumos kolegų garbei reikia pasakyti, kad priesaikos laikomasi, t. y. susilaikoma nuo tokių veiksmų. Tačiau ar susilaikymas nuo blogų darbų, kada matai kitus juos darant, nėra bendrininkavimas? Siūliau šį priesaikos tekstą pakeisti kitu: ne „susilaikyti“, o „ginti gyventojų teises ir viešuosius interesus“. Tačiau priesaikos teksto pakeisti neįmanoma, nes jis įtvirtintas įstatyme, o įstatymą priėmė Seimas.
Kas belieka savivaldybės kavinėje ant kėdutės darbo vietą turinčiam eiliniam tarybos nariui? Susitaikyti su savo bejėgyste? Ne. Jam lieka dvi svarbios galimybės. Kaip sakė Volteras: nepaisant visų blogybių, „reikia dirbti savo sode“. Reikia turėti savo konkrečius apibrėžtus siekius, kuriuos išsikeli ir įsipareigoji žūtbūt įgyvendinti ir kurie – reikia tikėtis – nesikirs su PM interesais ir siekiais. Vieniems tai – ginti gyvūnėlių ar vaikų teises, man tai – per likusius dvejus kadencijos metus pasiekti, kad seni žmonės Vilniuje ir Lietuvoje būtų globojami ir slaugomi geriau. Nėra paprasta to pasiekti, bet įmanoma ir dėl to verta būti taryboje. O antra svarbi galimybė: kiek leidžia jėgos neleisti galutinai suvešėti korupcijai ir niekšybei. Atpažinus niekšybę išdrįsti pasakyti: stop.
Eiliniam tarybos nariui, kaip ir bet kuriam žmogui, lieka du principai, kuriuos puikiai įvardijo Vasilijus Šukšinas: „Nebijok. Neprašyk.“ Nebijok lazdos ir neprašyk meduolio. Jei tarybos dauguma vadovausis tik šiais dviem principais, Vilniui negrės jokia diktatūra. Tamsoje praleidę pusę kadencijos tunelio gale galbūt dar pamatysime silpną demokratijos šviesą.