Tiesos.lt toliau publikuoja literatūrinius ir eseistinius skaitinius, kurie šiandieninės Lietuvos klausimams svarstyti suteiktų istorinę perspektyvą.
Dabar siūlome dvi ištraukas iš 19 šimtmečio pabaigos – iš Vinco Kudirkos „Tėvynės varpų“, kai Lietuvą kūrusieji tikėjo, jog svetima generolų ir rotmistrų valdžia yra silpnesnė už bendrą susipratusių lietuvių valią.
Vincas Kudirka. Dėl ko pas mus tiek daug liūdnų žinių (1892)
Liūdnos žinios. Teisybę sakant, linksmų žinių iš Lietuvos nelabai galime nė laukti. Žinios iš mūsų gyvenimo šiandieninio – tai viena tik juodoji knyga. Iš vienos pusės maskoliaus valdžia išplėšė mums draugijišką gyvenimą ir, laikydama mus dvasiškoje nelaisvėje, baniutija iš visų pusių, ir suteikia, žinoma, vienus tik skausmus. Iš kitos pusės mes patys, neturėdama savo draugijiško gyvenimo, negalime padaryti jo ramesniu ir linksmesniu pagal savo norą. Nešdami ant sprando tolydinės nelaisvės jungą, pradedame su juomi apsiprasti, gyvuoti pasyviškai, netenkame pamaži dvasiškos drąsos, apsileidžiame ir puolame į glėbį susnūdusios apatijos. Jeigu ir atsiranda tarp mūs pavieni ženklai gyvasties, jeigu mūsų tamsiose padangėse ir pasirodo kartais spindulėlis šviesos – tai ta gyvastis greitai apmiršta, o spindulėlis šviesos veikiai užgęsta, lyg ta puolanti žvaigždė: švystelėjo ir dingo.
Vincas Kudirka: „Tėvynės varpai“, Raštai, Tilžė, 1909, t. 2., p. 157.
Vincas Kudirka. Liūdnos ir liūdnesnės žinios su ramiais išvedžiojimais (1895)
Liūdna ir širdį skauda žinant, kiek turi kęst nekaltai skriaudžiami broliai, bet toji širdis nusiramina, matant, kad juo labiau persekioja maskoliai lietuvystę, juo gražesni iš tų persekiojimų auga vaisiai. Dėl tokių vaisių mums ant gero nesunku ir nukentėt. Jeigu rymiečiai sakydavo: dulce pro patria mori (lot. k. – „miela už tėvynę mirti“), tai mums pritinka pasigirti nors: saldu už tėvynę nukęst. O su tokiu persitikrinimu mūsų širdyse apie išlaimėjimą negražu būt nė pabejot.
Ar tas maskolių administracija taip bjaurios širdies, ar taip kvailos galvos, jeigu nesupranta, kad kareivišką komandą negalima pritaikyt prie pabudusios tautos dvasios, kad nė smarkiausi rotmistrai, nė narsiausi gendroliai*, kurių rankose administracija, nenumalšins dvasios reikalavimų, ir kad kovoje su prigimtais žmogaus jausmais greičiau ar vėliau tur pralaimėt rotmistrai.
Vincas Kudirka: „Tėvynės varpai“, Raštai, Tilžė, 1909, t. 2., p. 300–301.
* generolai