„Artuma“
Politikų ketinimus atskleidžiančios apklausos gali suteikti rinkėjui naudingos informacijos. Tačiau jos gali ir suklaidinti; šiuo įrankiu reikia tinkamai naudotis. Tad į ką reikėtų atkreipti dėmesį katalikui vertinant partijų atsakymus?
Kriterijai. Nei vienas politikas neužims tobulų pozicijų visais klausimais. Palankumo turėtų nusipelnyti tie politikai, kurių stipriosios pusės atitinka rinkėjo pasirinkimo kriterijus. Kai kuriuos kertinius kriterijus katalikams yra suformavęs Bažnyčios socialinis mokymas. Pirmiausia, politikai turi dirbti dėl bendrojo gėrio. Nedera palaikyti kandidato įtariant, kad jis rūpinsis tik savo ar kokios nors grupės interesais – net jei ši grupė nusipelno rūpesčio. Šiuo atveju svarbus motyvo klausimas. Skurstančiaisiais rūpintis būtina, galbūt didinant mokesčius daugiau uždirbantiems. Tačiau motyvas – mes atimsime iš turtuolių ir atiduosime vargšams – nedera katalikui. Tai jau skaldanti retorika. Katalikui dera klausti – kaip siūlomas perskirstymas leis visiems piliečiams klestėti išlaikant tarpusavio pagarbą ir solidarumą?
Be bendrojo gėrio kriterijaus, Bažnyčia nustato ir objektyvaus blogio kriterijus. Kai kurie politiniai sprendimai, pvz., žmogaus gyvybės naikinimo bet kurioje gyvenimo stadijoje įteisinimas, reguliavimai, niveliuojantys prigimtinį vyrų bei moterų papildomumą ir kt., yra Bažnyčios laikomi objektyviu, nuo aplinkybių nepriklausančiu blogiu. Dėl to rinkėjas neturėtų balsuoti už politiką, kuris žodžiais ar darbais būtų prisidėjęs (ar, tikėtina, prisidės) prie šių blogių teisinio įtvirtinimo.
Be aiškiai išreikštų kriterijų, Bažnyčia palieka teisę tikintiesiems daugybėje sričių politikus vertinti savo nuožiūra. Stabdyti imigraciją ar skatinti? Visiems tėvams mokėti „vaiko pinigus“ ar taikyti mokesčių lengvatas dirbantiems tėvams? Didinti registracijos mokestį dyzelinių automobilių savininkams ar jį atšaukti? Į šiuos klausimus gali būti įvairių logiškų atsakymų, ir geros valios rinkėjai gali palaikyti vieną ar kitą sprendimą siūlančius politikus.
Šiuose rinkimuose, atrodo, matysime ne vieną politinę jėgą, žadančią darbuotis dėl bendrojo gėrio ir priešintis objektyviam blogiui; tad rinkėjai bus itin laisvi balsuoti už skirtingus, jų supratimą apie politikos prioritetus geriau atitinkančius sąrašus ir kandidatus. Tik esant vienai sąlygai – kad politikų pažadais galima pasitikėti.
Kompetencijos. Ar galima pasitikėti politiko pažadais, ar partija įgyvendins savo programą, priklauso nuo politikų moralės ir kompetencijos. Kadangi moralės pasitelkiant apklausą nustatyti neįmanoma, pakalbėkime apie kompetenciją.
Šioje srityje garsiau už žodžius kalba patirtis. Jei ne vienas, jau kažką apčiuopiamo nuveikęs politikoje kandidatas yra partijoje, jos kompetencija pasitikėti lengviau. Patirtis taip pat, patikimiau nei žodžiai, signalizuoja apie politiko poziciją. Patyręs politikas gali gražiai kalbėti apie žmogaus orumą, bet katalikas turėtų suabejoti jo žodžiais, jei jis, pvz., yra balsavęs už negimusios gyvybės žudymo įteisinimą.
Jei partija stokoja patyrusių politikų, kompetenciją galima vertinti pagal jos kandidatų supratimą apie konkrečius politikos klausimus. Sunku, pvz., rimtai kalbėti apie politikus, kurie priešinasi tos pačios lyties asmenų partnerystei, tačiau siūlo įteisinti vyro ir moters partnerystę. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, partnerystė (skirtingai nei santuoka) negali diskriminuoti lytinės orientacijos pagrindu. Tad vyro ir moters partnerystė nesunkiai taptų partneryste tos pačios lyties asmenims.
Galiausiai kompetencijos rodikliu laikytinas konkretumas. Partijos, žadančios tik kelti, gerinti, saugoti ir ginti, bet nenurodančios, kaip, kada ir už kokius pinigus tai darys, turėtų kelti abejonių rinkėjams.
Trumpai apie autorių: Vincentas Vobolevičius, ISM vadybos ir ekonomikos universitetas.