2009 metų gal rugpjūčio mėnesį Delfi.lt komentaruose perskaičiusi keistą kreipimąsi į visuomenę, nebūčiau patikėjusi, kad ir man teks būti tarp šitos istorijos dalyvių. Žmogus komentaruose rašė, kad jo dukrelė papasakojo, jog ją išnaudojo trys vyrai. Jis kreipęsis į teisėsaugą, į visus Seimo narius, bet to nusikaltimo niekas netiria, todėl jis, netekęs vilties surasti teisybę, kreipiasi į visuomenę.
Ten buvo nuorodos į „Laišką niekam“. Aš tai skaičiau apstulbusi, nesuvokdama, apie ką čia. Bet labiausiai mane nustebino atsiliepusiųjų komentarai – buvo žmonių, kurie suprato, kas vyksta iš tikrųjų. Prisimenu tokį komentarą: „Koks tu drąsus, kad ieškai teisybės – aš tavo vietoje sėdėčiau kampe ir verkčiau“. O kiti surengė kažkokią kompiuteristų sąšauką bendrai trečiojo pedofilo paieškai. Portalas ekspertai.eu piktinosi, jog iš interneto dingo vieno pareigūno nuotraukos, atrodo, kažkokio Aidžio Mieželio.
Kai per televiziją ir internetą buvo paskelbta, jog Drąsius Kedys nušovė teisėją Joną Furmanavičių ir Violetą Naruševičienę, pamaniau, kad tas žmogus iš sielvarto išprotėjo ir pradėjo šaudyti, nes iš to, ką aš mačiau stebėdama tą istoriją internete ir televizijoje, tikrai buvo nepanašu, kad galėtų šitaip pakrypti.
Viską pasikeitė pamačius vadinamąjį „dviejų prokurorų šou“. Tai buvo dviejų prokurorų spaudos konferencija, kur jie mikčiodami ir skaitydami kažkokios moteriškės laišką prokuratūrai pasakojo, jog Drąsius Kedys nušovė ir teisėją Joną Furmanavičių, ir Laimutės Stankūnaitės seserį Violetą Naruševičienę. Jų pasakojimas buvo toks neįtikinantis, kad buvo pramintas dviejų prokurorų šou. Mane tas šou įtikino, kad Drąsius Kedys ne tik kad nežudė, bet ir iš viso nešaudė. Prokurorai pateikė tokius neįtikinamus įrodymus kaip 50 šovinių pirkimą iš dujinio perdirbtam nepatikimam ginklui, lyg kokiam kulkosvaidžiui, ir panašių „šedevrų“, o tariamą Drąsiaus Kedžio judėjimo scenarijų jiems parašė veikėjai, gyvenime nesinaudoję viešuoju transportu. O kur dar mįslinga spaustuvininko savižudybė? Baisu pagalvoti, jei tai įvyko dėl to scenarijaus su nesueinančiais galais…
Prieš ar po šio šou, tiksliai neprisimenu, peikti Neringos Venckienės per televiziją kartu išstojo tokia keista porelė: Aloyzas Sakalas ir Alvydas Sadeckas. Iš kurio taško bežiūrėk – scenarijus tikrai nesueinantis ir kamšomas iš visų pusių. Gilindamasi į informaciją iš įvairių šaltinių įsitikinau, kad mums yra meluojama valstybės vardu, kad slepiama kažkas nešvaraus, o tai, ką ta tema skelbia kai kurie visuomenės informavimo grandai (tada melavo dar ne visi), yra dezinformacija. Ir vėlesni keisti žinomų žmonių pasisakymai skatino giliau domėtis šita istorija.
Kai per televiziją pamačiau reportažą apie mergaitės vadavimą iš Vaiko raidos centro, supratau, kad ta istorija man daug artimesnė, nei aš maniau – Drąsiaus Kedžio teta yra mano bendraklasė, ir šitie įvykiai man visai netolimi – aš taip pat gyvenu Garliavoje.
Mano nuomone, iš Klonio gatvėje dirbusių žurnalistų smarkiausiai melo mašinos ratus suko veikėjai iš l.ryto. Ir Vytautą Pociūną po mirties šmeižė tas pats l.rytas. 2010 m. gegužės mėn. (mes subėgom į tą gatvelę 2010 m. gegužės 14 d.) l.rytui atstovavo tokia lieknutė tamsiaplaukė mandagi reporterė, ji savo elgesiu niekuo neišsiskyrė iš kitų žurnalistų, ir aš ją menkai prisimenu. Vėliau jos vietą užėmė reporterė Kristina Karlonė – jos reportažai prasilenkdavo su tikrove (reportažą vadinu „neatitinkančiu tikrovės“, kai nufilmuotas vaizdas palydimas neadekvačiu tekstu arba tekstas iliustruojamas vaizdu ne iš tos temos, arba tekstas ar vaizdas išimtas iš konteksto), o su ja dirbęs tas pats operatorius (operatorius liko tas pats) gavo pravardę „naglas“, nes filmuodamas gatvėje susibūrusiems žmonėms kamerą kaišiojo vos ne į burnas (operatorių Klonio gatvėje buvo daug, bet kiti taip nesielgė). Kam reikalingas žmogaus portretas stambiu planu, kai į objektyvą netelpa visas veidas? Ką toks portretas iliustruoja? Juk filmuojama ar fotografuojama ne meniniam filmui? Ar Klonio gatvė buvo kokia filmavimo aikštelė, ar fotosesijų vieta? Net jei ir būtų tokia, šito operatoriaus tokiam darbui niekas nesamdė.
2010 m. aš į Klonio gatvę nueidavau porą kartų per dieną: nuėjusi iš ryto pabūdavau iki vidudienio ir po pietų – iki vakaro. Kas kelintą vakarą pasilikdavau ir nakčiai. Tuo metu, kai nebūdavau Klonio gatvėje, ją stebėdavau internetu, Klonio 1 lange buvo internetinė kamera, kuri rodė visą gatvelę išilgai.
Sutikau ir pabendravau su daugybe pažįstamųjų – buvusių bendramokslių, bendradarbių, kaimynų, susiradau ir naujų draugų. Namie paruošusi pietus ir pavalgiusi, atsispausdindavau iš interneto kokius nors įdomesnius straipsnius, nueidavau į kepyklos parduotuvę nupirkti šviežių bandelių (tada, prisimenu, didelė skani bandelė kainuodavo 30 lito centų – nauja kepykla „jaukinosi“ pirkėjus) ir grįždavau į Klonio gatvę. Straipsniai buvo skirti pasiskaityti ir aptarti, o bandelės – bendroms vaišėms.
Pradžioje nesuprasdavom, kas tokie pasirašydavo l.ryte Vygando Trainio ir Nerijaus Povilaičio vardu: ar tai du skirtingi žurnalistai, ar tik vienas, pasirašinėjantis ir pseudonimu. N.Povilaitis, nors ir be žurnalisto skiriamųjų ženklų, dažniau apšepęs ir nutįsusiais rūbais, retkarčiais ir tvarkingai apsikirpęs bei nusiskutęs, minioje būdavo gerai matomas dėl savo arogantiško elgesio – dažnai demonstruodavo, kad asmeniškai pažįsta atvykstančius pareigūnus, o vėliau, lankydamasi teismuose, aš jį matydavau išeinantį iš tarnybinių teismo patalpų, nors „nukentėjusiuoju“ jis tapo daug vėliau. Bendra buvo tai, kad ir vieno, ir kito pasirašyti straipsniai melavo apie mus.
Kad toks Vygandas Trainys egzistuoja ir kaip jis atrodo, ką veikia Klonio gatvėje, sužinojau atsitiktinai. Man besišnekant su moteriškėmis Klonio gatvėje, viena ir sako: „Žiūrėk – šitas tipas įsideda į kišenę įjungtą diktofoną“. Taip, tai buvo žurnalisto Vygando Trainio (internete pakliuvo jo straipsnis su nuotrauka, iš kurios jį ir atpažinau) „darbo stilius“ – įsitrinti tarp gatvelėje stoviniuojančių ir vaikštinėjančių žmonių, įsirašinėti jų pokalbius, šnekinti apsimetus paprastu lankytoju. Aš nesakau, kad jis tokiu būdu ką nors sekė, ten išvis nebuvo įmanoma ką nors sekti – visą gatvelę kiaurą parą filmavo daugybė kriminalinės policijos dieninių ir naktinių stebėjimo kamerų, vyko tiesioginė transliacija internetu, filmavo ir fotografavo daug žurnalistų ir Klonio gatvės lankytojų – visi ten buvome kaip ant delno. Manau, kad šitas taip „įsitrynęs“ „veikėjas“ ieškojo peno savo opusams ar plagijavo svetimas mintis.
Operatorius, kaip vėliau sužinojau, Tomas Šileikis (iš K.Karlonės reportažo apie tai, kad ji nusisamdė juos saugoti „Eks komisarų biurą“), tamsų vėlyvą vakarą mane „užpuolė“ Artojų gatvėje filmuodamas su stipriu prožektoriumi pritaisytu virš kameros. Aš ėjau namo iš Klonio gatvės ir buvau pasiėmusi iš namų didelį prožektorių, kurį nešiausi maiše, nes 11 vakaro Garliavoje išjungdavo gatvių apšvietimą. O čia štai man į veidą iš kokių dviejų metrų atstumo šviečia stiprus prožektorius. Sustojau nustebusi – na, ir įžūlumas! Pravažiuojančių mašinų gatvėje nebuvo, ir mes stovėjom vienas prieš kitą ant asfalto – spigino man į akis, kaip man pasirodė, ilgokai. tada išsitraukiau savo galingą prožektorių ir ėmiau šviesti atgal. (Norėčiau tai pamatyti iš šalies – vaizdelis buvo tikrai komiškas). Bet juk pagal l.ryto legendą, jie dirbo agresyvioje aplinkoje, jautė pavojų savo aparatūrai? O čia – nieko nebodamas, netausodamas savo brangios aparatūros tamsioje kaimo gatvėje persekioja pensininkę? O jeigu būtų buvęs lietingas oras ir aš būčiau turėjusi ne tik prožektorių, bet ir skėtį? Klonio gatvė buvo apkaišiota vaizdo ir garso įrašinėjimo aparatūra, ir ta prasme ten visi buvo saugomi, bet mane „užpuolė“ už tos saugios zonos ribų? Čia išeina taip: pats muša, pats rėkia?
Astos Kuznecovaitės aš asmeniškai ten nesutikau, bet girdėjau Vitalijų Keršį sakant, kad kažkokia Asta yra žiopla, pridaro klaidų. Ankstesnieji tos žurnalistės straipsniai su tikrove neprasilenkdavo, bet po kažkokio „lūžio“ (perėjus į l.rytą?) ji pradėjo viską perrašinėti priešingai. Išeina tas pats, tik aukštyn kojom. Prisimenu jos parašytą interviu su Laimute Stankūnaite, kur L.Stankūnaitė pasakoja, jog 6 000 Lt algos ji gaudavo dirbdama pradedančiąja kirpėja. O juk buvo žinoma, kad L.Stankūnaitė mokesčių inspekcijoje savo pajamas deklaravo būdama Andriaus Ūso valymo firmos darbuotoja? Policijos ataskaitose buvo skelbiama, kad ir V.Naruševičienė internetu ieškojo klientų tai firmai? Juk jeigu mokesčių inspekcijoje buvo deklaruota, tai veikla teisėta? Kam tą valyklą po kelių metų „perdarinėti“ į kirpyklą? Naujojoje Astos Kuznecovaitės kūryboje visi įvykiai apsivertė. Dabar teisme ji liudija mačiusi tai, ko tuo metu ir Lietuvoje nebuvo.
Nerijaus Povilaičio santykius su Klonio gatvės stebėtojais iliustruoja ir toks epizodas:
Bet, mano nuomone, Nerijus Povilaitis labiausiai stengėsi 2012 m. kovo 23 d. Žiūriu tos dienos savo nuotraukas, o pirmoje mano nuotraukoje Nerijus Povilaitis atrodo fotografuoja personaliai mane. Girdėjau moteriškes kalbant, jog jeigu atvažiuoja N.Povilaitis, tai ir L.Stankūnaitę atveš į pasimatymą (pagal teisėjo V. Kondratjevo nutarimą, mergaitę reikėjo pripratinti prie motinos ilginant jų pasimatymus iki 6 val. Buvo pasiekta 4 val.), o jeigu atvažiuodavo tik reporterė su operatoriumi, tai pasimatymas gali ir neįvykti. Vygandas Trainys ten atrodė išvis kažkoks nepastebimas, net stebiuosi, kad mano nuotraukose jis dažnas – tai prie vieno, tai prie kito būrelio žmonių. Kaip matyti ir iš mano nuotraukų, ten tikrai visi mes buvome kaip ant delno, gerai matomi iš visų pusių.
Tačiau gegužės 17 dieną l.ryto, matyt, niekas personaliai nepakvietė. Ar gal jie (kaip ir aš) manė, kad „ėmimas“ gali prasidėti tik po 8 val. ryto? Savo nuotraukomis jų veiklos pailiustruoti negaliu, nes pati buvau suimta, o l.ryto komanda atvyko jau po pogromo.
Tačiau Nerijus Povilaitis pasijuto labai nuskriaustas, ir pats paskelbė filmuotą medžiagą, kur jį vijo (šaukdama „dink iš čia“) lieknutė mergina, ir jis spruko lyg zuikis. Aš skaičiau internete, kaip jis tos merginos ieškojo net per laikraštį l.rytas, prašė žmonių atpažinti. Jis apkaltino ją mėginus apiplėšti – atimti mobilų telefoną (pati girdėjau jį teisme taip liudijant). Iš kurios pusės bežiūrėtum, „dink iš čia“ tikrai nereiškia – „atiduok piniginę ir telefoną“. Tas, kuris mums nuolat demonstruodavo, su kuo jis bičiuliaujasi, kuris nesidrovėjo purtyti senuką už atlapų, dabar teisiasi, kaip skaudžiai nukentėjęs nuo perpus už jį smulkesnės merginos. Aš manau, jei jis nebūtų bėgęs, tai ji jo nebūtų ir vijusis. Ką ji jam galėjo padaryti? Ne ta svorio kategorija.
Kaip įrodymą, Nerijus Povilaitis pateikė teismui filmuotą po pogromo Klonio gatvėje medžiagą. Aš buvau toje peržiūroje. Man labiausiai įsiminė, kaip moteris Artojų-Klonio gatvių kampe bara Vygandą Trainį, priekaištauja jam, kad jis, buvęs sąjūdietis, taip žemai puolė. Jų pateikta medžiaga tikrai iliustruoja, kad l.ryto žurnalistai buvo nemėgiami. Ir tikrai ne dėl to, kad teisingi ir principingi, o dėl to, kad melagiai. Aš pati manau, kad jeigu meluoja apie tai, ką aš gerai žinau, tai meluoja ir visa kita.
2016 m. vasario 25 d. Kaišiadoryse vėl vyks teismo posėdis. Turėtų dalyvauti abu „nukentėjusieji“, ir antstolė vėl klausinės „kaltinamųjų“: kodėl jie buvo Klonio gatvėje? Aš prisimenu jaunystėje matytą filmą „Vienos dienos kronika“, kur teisėjas klausė: „Kodėl stovėjai po medžiu?“.
Laikai išties pasikeitė – dabar teisėjai klausia: kodėl nestovėjai po medžiu?
Nuotraukos – autorės.
Post scriptum:
Po to, kai pasidalijau savo pasakojimu, kurį iliustravau nuoroda iš youtube, atsitiko keistas dalykas: iš youtube dingo ne tik mano nurodytas siužetas, bet ir daug video apie Klonio gatvės įvykius (girdi – kažkokių trečiųjų asmenų kažkokios autorinės teisės). Skaitydama straipsnius įvairiuose portaluose, dažnai matydavau nuorodas į youtube siužetus. Tokia galimybe pasinaudojau ir aš, ir štai kaip viskas baigėsi…
Nejaugi pensininkės prisiminimai verti toookio dėmesio!? pasirodo, naikinamos net iliustracijos.
O štai šitas vaizdelis yra filmuotas mano pačios.
Pradėjau filmuoti jau po to, kai kartą l.ryto žurnalistas Nerijus Povilaitis už nepatikusią repliką už atlapų ėmė purtyti sunkiai paeinantį žilą senuką. Jo kolegė Kristina Karlonė, kaip matyti siužete, į šitą situaciją visai nekreipė dėmesio – ramiai rinkosi savo „žaislus“ stovėdama prie atlapoto l.ryto tarnybinio automobilio. Už automobilio matyti kriminalinės policijos budinčiųjų namelis (baltas kubas kieme) ir tų budinčiųjų tamsus automobilis. Namas Klonio g. 7 visas apkarstytas kriminalinės policijos stebėjimo kameromis, nukreiptomis į gatvę ir į Klonio g. 5 kiemą, stebėjimo kameros įtaisytos ir ant tos baltos būdelės stogo.
Peržiūrint šį video kyla nuostaba: kaip galima šitą vietą su kriminalinės policijos apsauga (o nuo 2012 m. kovo 23 d. iki 2012 m. gegužės 17 ryto – ir su nuolat, kas 6 val., besikeičiančiais dviem policijos ekipažais Artojų ir Sodžiaus gatvėse) bei su nuolat viską fotografuojančiais bei filmuojančiais žurnalistais vadinti „įrengta pasipriešinimo stovykla“? Būtent taip šių metų vasario 26 dieną Šiaulių apygardos teisme ją pavadino prokurorė.
Negaliu nepasidalyti ir dar vienu pastebėjimu. Kitoje byloje, kuri buvo nagrinėjama šių metų vasario 25 dieną Kaišiadorių apylinkės teisme, Nerijus Povilaitis – joje jis pripažintas nukentėjusiuoju – dar kartą mane nustebino. Atėjęs į posėdžių salę rankos paspaudimu palabino prokurorą Ričardą Gailevičių, sėdintį prie prokuroro stalo. Kaip spaudė ranką, aš pati nemačiau (užstojo jo nugara), bet juk negalėjo būti taip, jog priėję prie prokuroro, vilkinčio mantija, paplojo jam per petį? O ir dokumentą teismui jis galėjo perduoti kaip ir kiti – per sekretorę? Žurnalistas dar kartą nepraleido progos pademonstruoti, su kuo jis bičiuliaujasi. Bet jei prokuroras su nukentėjusiuoju bičiuliai, ar jis ne šališkas? Ar jis neprivalo nuo tokios bylos nusišalinti?
Dar keletas žodžių apie pridėtas nuotraukas. Jose įvairiais rakursais matyti visas Klonio akligatvis. Tada dar nemokėjau įsijungti fotoaparato filmavimui, tad „fotkinau“ į visas puses nesitaikydama.
1–3 nuotraukose matyti, kaip prie namo Klonio g. 5 stovi keli giminės ir artimi draugai bei būrys žurnalistų.
4–6 nuotraukose užfiksuoti stebėtojai gatvėje.
7 nuotraukoje – Klonio g. 7 kieme matyti, kaip kriminalinės policijos viršininkas Remigijus Juodkazis kažko laukia.
8–12 nuotraukose – atvyko Tauris Stauskis su Sonata Vaicekauskiene, juos pasitiko Nerijus Povilaitis.
13 – Klonio g. 5 kieme – tik namiškiai ir žurnalistai.
14–16 nuotraukose man pavyko užfiksuoti momentą, kai stebėtojai pirmą kartą įėjo į Klonio g. 5 kiemą iš arčiau pasižiūrėti, kas vyksta. Nes atvykus antstolei pasimatymas virto visai kuo kitu. Matyti, kad žurnalistų būrelis ir stebėtojai dar nesusimaišę. Iki šio momento kieme nė karto nebuvo tiek daug žmonių.
17–26 – privažiavo pilna gatvė policijos automobilių (sustatė juos net ant žolės, nors Klonio gatvės lankytojai už tokį nusižengimą buvo ir „nubauduoti“), išlipo iš jų daug policininkų, keli net bėgte atbėgo, dalis jų į Klonio g. 5 kiemą įėjo per Klonio g. 7 praėjimą.
27 – policininkai atskyrė nuo namo žurnalistus ir stebėtojus.
28–34 – pareigūnų kieme ir gatvėje buvo tikrai daug.
35 – atšaukta: pareigūnai išeina, per kur atėję – per Klonio g. 7 kiemą ir kriminalinės policijos postą.
36 – antrąkart tą dieną atvyko medikai.
37–38 – policija išvyksta.
Bet 39–40 nuotraukose matyti, kaip „voronokas“ su kaukėta L.Stankūnaitės apsauga tebestovi prie Klonio g. 7 namo.
41 nuotraukoje matyti, kaip Vaiko teisių apsaugos specialistės išeina po nenusisekusio pasimatymo-grobimo.
42–45 – šį kartą policininkai atvyko „išprašyti“ advokato Černiausko, kuris, išvykus antstolei, įsibrovė pas Kedžius.
46 nuotraukoje – greta kriminalinės policijos posto Klonio 7 po įvykių žurnalistai bendrauja su pareigūnais.
Taip atrodė Klonio gatvė 2012 metų kovo 23dieną. O Šiauliuose girdėjau prokurorę Ritą Poškienę tvirtinant, jog čia nuo 2010 m. gegužės vidurio veikė kažkokia „įrengta pasipriešinimo stovykla“.
Norėčiau, kad ji paaiškintų konkrečiau, nes aš, lankydamasi ten nuolatos, tokio dalyko nepastebėjau.