Pirmąją dalį galima perskaityti ČIA.
2010 m. gegužės 14 d., ryte, atsidariusi internetą, buvau šokiruota žinios – Kėdainių teisėjas Bronius Varsackis nutarė skubiai grąžinti mergaitę biologinei motinai. Jau buvom užliūliuoti pranešimų: jau baigiamos aiškinti pedofilijos bylos aplinkybės, Andrius Ūsas ir Laimutė Stankūnaitė patikrinti melo detektoriumi, kuriuo nustatyta, jog jie meluoja, kad prokurorai tuoj tuoj pateiks įtarimus biologinei motinai žinojus ir galimai dalyvavus tvirkinant dukterį. O dabar štai – teismas, dar nebaigus tirti pedofilijos bylos, kurioje mergaitė yra ir nukentėjusioji, ir liudytoja, o jos motina įtariama sąvadavimu, mano, jog motina niekuo nekaltinama, todėl jai reikia skubiai grąžinti vaiką?! Tai motinai, kuri kiaurą parą saugoma kaukėtų apsauginių, kurios gyvenimas yra kriminalinės policijos žinioje, kad ir mergaitė būtų saugoma tokiomis pačiomis sąlygomis? Asmenų saugojimo taisyklės sako, kad du saugomi asmenys net negali važiuoti tuo pačiu automobiliu ar skristi tuo pačiu lėktuvu? Teismas vaiką atiduoda kriminalinės policijos žinion? Absurdų absurdas – žmogus atiduodamas auginti ir auklėti kriminalinei policijai.
Pasiėmiau Kauno rajono telefonų knygą, susiradau adresą ir nepusryčiavusi per 20 minučių atsidūriau Klonio gatvėje. Štai čia internete rasta 2010 metų gegužės 14-oji Klonio g. (Aliaus Koroliovo / ELTOS nuotr.).
Aš matau save (raudona palaidinuke ir tamsiu švarkeliu), ką tik atėjusią į Klonio gatvę, besidairančią, dar nesutikusią pažįstamų žmonių. Buvau radusi kaip tik apie šitą momentą, ir straipsnį, ir video, bet kai pabandžiau kopijuoti nuotraukas, kažkodėl jos kartu su straipsniu dingo iš interneto (delfi.lt archyvas). Ten aš buvau nufilmuota sėdinti ant suolo ir į žurnalistės klausimą, ką ketinu daryti, atsakanti: ką galėsiu, tą ir darysiu. O ant to paties suolo kito galo atsisėdusi mano buvusi bendradarbė Rasa pakalbėjo visai rišliai.
Prisimenu, kaip man buvo nejauku staiga pakliuvus į nepažįstamą gatvę (tai buvo mano vaikystės vietos, bet tuo metu ten buvo kolūkio laukai) tarp nepažįstamų žmonių. Toje nuotraukėlėje matyti, kad kiekvienas stovi kas sau, klausiamai žvelgdamas į aplinkinius – ką mes čia veikiam? Vėliau sutikau pažįstamų, pradėjom šnekėtis, svarstėm, kodėl mes čia ir ką mes čia veikiam. Besikalbėdami išsiaiškinom, kad atėjom žiūrėti. Tada supratom, jog esame stebėtojai, todėl turime būti tik gatvėje ir privalome kiek įmanoma netrikdyti privataus žmonių gyvenimo, jog turim prižiūrėti, kad į Kedžių kiemą nelandžiotų svetimi žmonės. Žinoma, pro Venckų namo langus tuo metu visą aplinką stebėjo ir kriminalinės policijos apsaugininkai, kurie budėdavo po du, ir mes matydavom, kaip keisdavosi jų pamainos. Žinoma, jie naudojo ir stebėjimo kameras, todėl visi Klonio įvykiai yra nufilmuoti ir kriminalinės policijos apsauga sukaupė didžiulį archyvą.
Vėliau, prisimindama tų pirmų valandų Klonio gatvėje nejaukumą, aš, pamačiusi suglumusį ir nedrąsiai besidairantį žmogų, visada prieidavau, pasisveikindavau ir pašnekindavau. Taip aš susipažinau su daugybe įdomių žmonių, įsigijau naujų draugų iš visos Lietuvos. Sutikau tomis dienomis žmonių iš Petrašiūnų, Panemunės ir Vaišvydavos, tokių, kurie nepažinojo nei Venckų, nei Kedžių, bet gyveno kaimynystėje su Stankūnais ir Naruševičiais. Prisimenu, kad viena moteris pasakojo, jog jos dukra mokėsi paralelinėje klasėje su Laimute Stankūnaite, o kitas vyriškis – jog jo dukra mokėsi vienoje klasėje su vyresniąja Stankūnaite. Tada aš nieko neužsirašinėjau, ir daug kas jau užsimiršo, atmintyje išliko tik ryškesni įspūdžiai.
Paskui į Klonio gatvę atėjo dar daugiau žmonių, atsirado pavėsinės nuo saulės ir atsineštų baldų ir kitokių rakandų – suolų, kėdžių, staliukų, termosų ir geležinė statinė laužui.
Iš to dingusio straipsnio aš spėjau nusikopijuoti tik šitą nuotrauką. 2010 metų gegužės 14-ąją iš Vilniaus atvykęs Marius Kuprevičius atsivežė ir plakatą.
Štai šie vaizdeliai nufotografuoti mano telefonu 2010 m. gegužės 15 d. anksti ryte.
Klonio gatvė, 6 val. ryto. Čia matyt aš paprašiau, kad ir mane „įamžintų“. Taip aš atrodžiau tą rytą šalto vėjo pašiauštais plaukais. Šalia manęs – geležinė statinė, o už nugaros stoviniuoja jaunimas, nes suolai po lietaus dar šlapi.
Senimas sėdi pavėsinėje. Ji pastatyta prie vartelių į Kedžių namus, iš jos gerai matyti, kas vyksta kieme ir kas įeina ar išeina pro vartelius.
Dar viena to ryto nuotrauka užfiksavo stoviniuojančius ir besišildančius prie statinėje degančio laužiuko žmones.
Raudonojoje palapinėje dar kažkas snaudžia.
Ta pati diena, 7.48, Klonio gatvė, Teleičių kaimas. Prie Venckų namo stovi kriminalinės policijos apsaugininkų automobilis (jie patys namo viduje), gatvele eina vilnietė Lidija. Tą rytą Birštone buvo švenčiama kurorto diena ir oro balionų fiesta buvo matoma ir iš Klonio gatvės.
2010 metų gegužės 16 diena buvo šilta ir saulėta. Gatvelėje susirinko daugiau žmonių. Beieškodamos, kur patogiau atsisėsti, sutūpėm ant Venckų namo laiptelių. Čia susipažinau su ponia Janina, dviem jos dukromis ir anūke. Aš per visą savo netrumpą gyvenimą nemačiau tiek nuostabių žmonių, kiek jų sutikau Klonio gatvėje 2010–2012 metais.
Sėdėdamos ant laiptelių pasigrožėjom, koks gražus Neringos Venckienės kiemas ir sodelis.
Besišnekėdamos ir besigėrėdamos gražiu kiemu, supratom, kad nors sėdime prie niekada nevarstomų durų ir (kaip vėliau sužinojau) prie langelio, už kurio namo viduje sėdėjo kriminalinės policijos apsaugininkai, esame privačioje teritorijoje, ir nors niekam netrukdome, mums nedera čia būti – juk mes tik stebėtojos. Palikome šitą gražią ir mielai kompanijai pasėdėti patogią vietą, susiradome vietą gatvėje, už kiemo vartų.
2010 m. gegužės 19-ąją sėdėdama pavėsinėje pamačiau, kad keletas žmonių įėjo į Klonio g. 4 kiemą (ten, kur baigiasi tujų gyvatvorė). Priėjusi pasakiau, kad ten privati teritorija, o mums galima stovėti ar sėdėti gatvėje, neperžengiant kiemo ribos. Vėliau dažnai tekdavo paprašyti neiti į kiemą slėptis už tujų nuo saulės. Bet rudenį ten atsirado vartai ir ši problema atkrito. Beje, šitoje nuotraukoje, centre, matomas šalia margakelnio einantis Vitalijus Keršis – vėliau jis tapo specialiuoju liudytoju ir kaltinamuoju absurdo byloje, teisme pasirodydavo su kauke ir dviem apsauginiais.
Jau neprisimenu, kuri iš mūsų pirma susirado vietą prie tvoros pavėsyje, bet sėdžiu aš greta nepažįstamos moters, ir kalba kažkodėl nesiriša. Sėdim tokios susimąsčiusios. Tik girdžiu ją tyliai sakant – lyg man, lyg sau: „Žiūrėjau žodynuose, bet niekur neradau žodžio „budulis“ reikšmės…“ Mane ir prajuokino, ir sužavėjo. Šalia manęs sėdi žmogus, kuris nežiūri „Radijo šou“! Aš panorau susipažinti su ta moterim, ir kad neužmirščiau to momento bandžiau, padaryti „asmenukę“ savo telefonu, deja, nepavyko.
Savo naują pažįstamą, Ireną Kirvelaitytę, aš nufotografavau iš toliau – Venckų namo fone. Pasikeitėme telefonų numeriais ir elektroninio pašto adresais, vakare aš nusiunčiau nuorodas apie „Radijo šou“, kad ji įsivaizduotų, su kokiu personažu mus lygina tam tikros pakraipos žiniasklaida.
Įsišnekėjome, sužinojau, kad mano naujoji bičiulė mėgsta lankyti tokius pačius renginius kaip aš, be to, dar yra ir turistų klubo narė. Apie išprususį žmogų sako „apsiskaitęs“, o Irena yra lietuvių kalbos specialistė, dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose korektore. Irena kalba lėtai, bet tokia gražia ir taisyklinga lietuvių kalba, malonu klausytis, ir jos požiūris į įvairius dalykus man labai įdomus. Tikiuosi, kad mums dar bus progos kartu apsilankyti koncertuose ir parodose, jei tik leis sveikata. Irena yra taisiusi kelis mano tekstus. Aš ir dabar prisimenu, kad taisyklinga sakyti „aklagatvis“, nors aš vis tiek rašau ir sakau „akligatvis“ – kaip „šaligatvis“. Ir dabar galvoju, kiek klaidų aš čia pridariau ir ką man pasakytų korektorė Irena?
2010 m. gegužės 18 d. 9 val. ryto. Aš kažkieno paprašiau, kad mane kartu nufotografuotų su Olga Girdauskiene.
Su Olga (mes ją vadinam Olyte) buvom pažįstamos ir anksčiau, iš matymo. Aš lankydavausi renginiuose bibliotekoje, kur ji dirbo, matydavomės parduotuvėse ar autobusų stotelėse, bet artimiau susipažinome, kai susitikome Klonio gatvėje, prie Girdauskų namų. Tą gegužę matydavomės kiekvieną dieną, susitikdavome ryte, kaip užfiksuota šioje nuotraukoje, ir vakare, kai Olga grįždavo iš darbo, nes Girdauskai gyvena kaip tik prieš Kedžius, kitoje gatvės pusėje. Kelis kartus pas Olgą gėriau arbatos. Man su ja labai įdomu bendrauti. Olytė kalba su akcentu, ir kaip žmonėms, kuriems kalba ne gimtoji, kartais pritrūksta žodžių kalbant įvairiomis buitinėmis temomis. Aš gerai moku rusų kalbą, bet tai iš kino, televizijos ar radijo išmokta kalba, todėl nežinau daugelio paprasčiausių buitinių daiktų pavadinimų.
Tad su Olga bendraujant tekdavo aptarinėti, kaip kas vadinasi rusiškai ir lietuviškai, ypač kokios retesnės daržovės ar prieskoniai, kai dalindavomės savo receptais. Olga labai atidi klausytoja. Kartą vieną žodį pavartojau netaisyklingai, ji tuoj mane perklausė, koks tai žodis, ką jis reiškia. Ketino pasižiūrėti žodyne. Man teko teisintis, kad žodyne tokio žodžio nėra. Ji sakė, kad žodyne visi žodžiai yra. Dabar nebeprisimenu, ką tokio pasakiau, bet jausmas, kad atidžiai klausomasi ir reikia stengtis nekalbėti sujauktai, liko. Vėliau išsišnekėjome, kad Olga yra ieškojusi ir žodžių „sysalas“ bei „pimpalas“ reikšmių: „pimpalą“ rado, o „sysalo“ ne. Aš paaiškinau, kad „sysalas“ vaikų sugalvotas žodis, todėl žodyne jo ir nėra.
Olga labai šiltas ir nuoširdus žmogus, kukli išsilavinusi moteris – žmonėms, neskiriantiems paprasto nuo prasto, to nesuprasti. Kartą, kai „dabojau“ vaikų katiną, pas mane užsuko Olga, tai katinas iškart ėmė glaustytis apie jos kojas, o aš pati jį prisipratinau tik per tris dienas…
Internete apie Olgą radau tokį tekstą:
„Olga Girdauskienė (gim. 1950 m.) mokytojų šeimoje, Irkutske. 1967 m. baigė vidurinę mokyklą. 1968–1972 m. studijavo Rytų Sibiro valstybiniame kultūros institute bibliotekininkystės fakultete. Studijas baigė raudonu diplomu ir buvo palikta ten dirbti bibliografijos dėstytoja. Nuo 1972 iki 1975 O. Girdauskienė dirbo tame pačiame institute dėstytoja bibliografijos katedroje. Klonio gatvės ragana vadinama moteris dėstė užsienio šalių bibliografijos teoriją. Po to įstojo ir baigė aspirantūrą Sankt-Peterburgo valstybiniame kultūros ir menų universitete. Doktorantūrą kaltinamoji numarintoje pedofilijos byloje baigė 1979 metais. Visa jaunystė prabėgo besimokant, rašant straipsnius, vedant konferencijas ir visa kita, ko reikėjo rašant disertaciją. Pabaigusi doktorantūrą, Olia Girdauskienė turėjo grįžti į Irkutską toliau dėstytojauti.
„Deja, gyvenimas padiktavo kitaip – aš, kaip „dekabristė“, nusekiau paskui savo vyrą, į Lietuvą. Mano vyras tuomet irgi baigė mokslą ir pagal paskyrimą turėjo grįžti savo gimtinėn. Štai kaip aš atsidūriau Pribaltikoje“, – maloniai šypsodamasi per interviu kalbėjo moteris. Taip atsitiko, kad aš dirbau nuo 1979 m. iki 2010 m. liepos vidurio Kauno apskrities bibliotekoje vyr. bibliografe, Tarpbibliotekinio ir Tarptautinio bibliotekinio abonemento vadove iki 2011 m. ir trumpam dėstytojavau Vilniaus universiteto Kauno skyriuje. Mokslo metu įsigijau puikius kolegas iš Kauno: mokslo daktarę Juliją Čepytę ir profesorių Osvaldą Janonį, doktorantę iš Latvijos Intą Sallinen. Užauginau sūnus, tapau močiute…“
Tada aš mažai fotografavau ir dabar to gailiuosi, kai žiūriu, kad iš tos mano Nokia su 2 MP išėjo visai geros nuotraukos. Aplinkui atsirado tiek daug filmavimo ir fotografavimo technikos ir tiek daug filmuojančių bei fotografuojančių, o ir internetinė kamera rodė visą Klonio gatvę, dar ir kriminalinės policijos stebėjimo kameros viską fiksavo – kad išsitraukti fotografavimui dar ir savo telefoniuką, pasidarė lyg ir nepatogu…
Su Rimantu Radišausku susipažinau irgi pirmomis buvimo Klonio gatvėje dienomis. Ir su daugeliu kitų nuostabių žmonių.
Štai šitas siužetas, nufilmuotas 2010 metų gegužės 19-osios vidurdienį, yra labai informatyvus. Čia gali pajusti visą tuo meto atmosferą, ar pasijusti vėl ten esant:
„Pagūglinus“ galima rasti ir daugiau to meto iliustracijų – verta dar kartą pasižiūrėti, kol jos dėl trečiųjų asmenų skundo ir autorinių teisių dar nepašalintos iš youtube:
Po savaitės – 2010 m. gegužės 21 d. – aukštesnis teismas panaikino teisėjo B. Varsackio nutartį dėl skubaus Deimantės Kedytės perdavimo Laimutei Stankūnaitei.
Bus daugiau.