Virginija Jurgilevičienė. Į Atgimimo aikštę klaipėdiečiai rinkosi jau 39-ąjį kartą

Rugpjūčio 17-ąją, pirmadienį, jau 39 kartą susirinkome Atgimimo aikštėje. Kaip visada piketuotojų laukė plakatai, kuriuos išrašė visuomeninkas Virgis.

Mus, piketuotojus, Atgimimo aikštėje peržiūrint plakatų turinį ir pasirenkant savąjį, pastebėjo liberalų partijos narys, ilgametis VSD Klaipėdos skyriaus vadovas A. Grublys. Įdomi buvo šio buvusio tarnautojo reakcija. Išgąstis ir noras kuo skubiau pasišalinti. Stebėdami buvusio VSD darbuotojo elgesį galime daryti išvadą, kad valdantieji bijo tiesos – ji juos krato it elektros šokas.

Visai kitokia piliečių reakcija: sustoja, perskaito plakatus ir dėkoja, kad stovime. Pasidžiaugia, kad ir jų artimieji, draugai netiki oficialia valdžios versija apie teisėjos Neringos Venckienės nusikaltimus, netiki teisėsaugininkų sukurtomis „pasakėlėmis“ apie Drąsiaus Kedžio mirties aplinkybes.

Laima Stankūnaitė gali skųstis ir kaltinti Deimantės tėčio artimuosius dėl pašlijusių santykių su dukra. O kam gali pasiskųsti Deimantė? Kas girdi jos skausmą ir nevilties žodžius „Žmonės jūs ar ne žmonės“?

Tie 39 mėnesiai – tai ne tik mūsų kasmėnesinės akcijos pagrindinėje miesto aikštėje trukmės laikas, bet ir 39 ilgi vaiko mėnesiai kankinimo artimoje aplinkoje. Valdžia nenori išgirsti akylai prižiūrimos Laimos Stankūnaitės verkšlenimo, kad Deimantė atsisako bendrauti su biologinė motina. Nenori girdėti ir senelių skundo, kad išgirdusi per apklausą klausimus apie senelius, negalėjo į juos atsakyti, nes apsiverkė. O pagal teisėsaugininkų sukurtą bylą tos nuotolinės apklausos metu turėjo būti apkaltinti jie, seneliai, kaip mokinę apkalbėti biologinę motiną.

Kaip ir Deimantė, užduodame sau klausimą „Žmonės mes ar ne žmonės“. Ir kiekvienas atsakome. Todėl ir stovime kiekvieną mėnesį su plakatais, reikalaujame „Tie-SOS!“, nes norime būti žmonės. Į Atgimimo aikštę ateisime ir rugsėjo 17-ąją.

Nuotraukos – autorės.