Lapkričio 17 d. atėję į pagrindinę Klaipėdos miesto aikštę priminti valdžiai, kad jau 42 mėnesiai praėjo nuo vaiko pagrobimo, radome kukliai sudėtas gėles ir žvakes. Taip klaipėdiečiai pagerbė žuvusius Paryžiuje nuo teroristinių išpuolių.
Gyvybės atėmimas yra nusikaltimas, kurį smerkia visos tautos. Solidarumas už gyvybę yra visų mūsų prigimtinė teisė. Gyvybės, taikos, sugyvenimo išsaugojimas yra didžiausia vertybė.
Mirtis sėjama vieninteliu tikslu – gąsdinti žmones, juos valdyti.
Bet ar sužinosime tiesą, kas ir kodėl tai įvykdė Paryžiuje ir kitur? Ar pasitikėsime tais, kurie apie tai mums praneš, komentuos? Gal ir taip. Gal Prancūzijoje yra kitaip ir šios valstybės piliečiai gali pasitikėti savo valdžia.
Mes, deja, tokios galimybės neturime. Niekas nesiaiškina, kas atėmė gyvybę ir amžiams nutildė teisėją Joną Furmanavičių, Violetą Naruševičienę, Drąsių Kedį, Andrių Ūsą? Niekas nesiaiškino, kas buvo tie, kurie siekė, jog žmonės išsigąstų ir neieškotų, nereikalautų TIE-SOS šiuo ir kitais atvejais. O blogiausia – jie padarė viską, kad žmonės nustotų pasitikėti valstybe, jos siekiu būti teisingai.
Tokios mintys lapkričio 17-ąją sklandė tarp susirinkusių Klaipėdoje, Atgimimo aikštėje, kad paminėtų gėdingą vaiko nutildymą, policininkų šturmą, smurtą prieš taikius žmones, vėliavos sumindžiojimą.
To užmiršti negalima, ateisime ir gruodžio 17-ąją.