Nuo Garliavos antpuolio – sunkiai protu suvokiamo smurto prieš vaiką ir jo likimui neabejingus žmones, susirinkusius privačiame kieme, jau praėjo treji metai.
Minėdami šią sukaktį Klaipėdoje, Atgimimo aikštėje, išdėliojome žvakes – vilties taką, rodantį kelią mergaitei į mylimų senelių namus. Ta pati viltis jau 36 mėnesius nepalieka ir mūsų: Tiesa bus atkurta, neteisėti valdžios sprendimai bus peržiūrėti, o jų užsakovai bei vykdytojai išaiškinti ir nuteisti.
Šis Garliavos antpuolio paminėjimas sutapo su „Vilties bėgimo“ renginiu, skirtu paremti sergančius onkologine liga. Aikštė didelė ir palyginti tuščia, tad mes, susirinkę paminėti gėdingą valdžios sprendimų trejų metų sukaktį, ir Vilties bėgimo organizatoriai, be vargo joje tilpome, vieni kitiems netrukdėme. Vieni šio bėgimo organizatorių, priėję prie mūsų būrelio, gražiai bendravo, tačiau atsirado ir tokių, kurie ėmė mus gąsdinti: girdi, negalime fotografuoti savo akcijos, nes mūsų nuotraukose bus matyti ir jų reklama. Kokia žala tuo būtų padaryta jų reklaminėms vėliavoms, jei jos netyčia patektų į mūsų kadrą, paaiškinti nesugebėjo.
Kodėl žmonės, išėję į aikštę pasidalyti skausmu, kurį išgyvena susirgusieji onkologine liga, nenori matyti kitų skausmo – „valstybės paslaptimi“ paversto vaiko atskirties, išdraskytos šeimos žaizdų, su valdžios savivaliavimu nesutinkančių žmonių politinio persekiojimo? Kodėl girdime, kalbame tik apie savo bėdą ir apsisukę kaltiname visuomenę abejingumu, nejautrumu?
2012 m. gegužės 17 d. – Lietuvos valdžios gėdos dieną – priminsime ir birželio 17-ąją.