Vasario mėnesį į Klaipėdos miesto tarybos posėdžio ,,5 minučių“ tribūną atėjo senas „jūrų vilkas“, garsiosios jachtos ,,Lietuva“ kapitonas. Jis prie mikrofono stojo ne kelionių įspūdžiais dalytis, bet su ištiesta ranka prašyti finansinės paramos. Ne sau, bet Lietuvos jūrininkystės istorijai ir daugelį štormų atlaikiusiai, valstybės vardo garsintojai jachtai ,,Lietuva“, kuri gali nebeišplauks su šalies vėliava. Gal miesto galvos susimylės, gal sugraudins jų širdis žilo kapitono prašymas finansuoti?
Visuomenininkai ne kartą patyrė mero principingumą, kuris,,klaipėdiečių tribūnoje“ neleidžia kalbėti ilgiau nei 5 minutes. Ir šįkart su didele baime žvilgčiojome į laikrodį, ar meras nepasakys: „Stop, kapitone, laikas baigėsi, nuleisk bures“. Praėjo ir 10 minučių, bet meras tylėjo, klausėsi…
Galima būtų merą apkaltinti dvigubų standartų taikymu, bet tik ne šiuo atveju. Manome, kad tai geras ženklas. Jei meras elgėsi tolerantiškai leisdamas ilgiau kalbėti, tai bus ir toliaregiškas žengdamas ir kitą žingsnį – numes gelbėjimosi ratą, t.y. skirs paramą jūriniam paveldui išsaugoti. Tuo labiau, kad jachta, išskleidusi visas bures, galėtų dar ne vienerius metus garsinti Lietuvos vardą visuose pasaulio vandenynuose ir tolimiausiuose kraštuose, kaip tai darė iki šiol.
Palyginimui prisiminkime kitą, taip pat bėdon patekusią Klaipėdos nelaimėlę barkantiną ,,Meridianas“. Nežinome, ar šio laivo burėse kuomet nors plazdėjo Lietuvos vardas, ar daug ji išraižė vandenynų, aplankė tolimų šalių garsindama mūsų valstybę ir Klaipėdą. Atrodo, kad lemtis jai lėmė didžiąją gyvenimo dalį mirkti teršalais, atliekomis ir šiukšlėmis užterštame Danės vandenyje bei klausytis apgirtusių lankytojų dainuškų. Savo burėse ji garsino ne Lietuvos, o ,,Švyturio“ alaus vardą. Barkantina neatlaikė išnaudojimo, leidusio tik imti, bet ne duoti. Ji buvo pasmerkta liūdnai lemčiai – paskutinei kelionei jūros dugnan.
Klaipėdiečių idealistų iniciatyva, palaikant politikams, verslininkai ryžosi burlaivį restauruoti. Iš tikrųjų tai joks restauravimas. Tai naujo burlaivio statymas, nukopijavimas, ,,dėl akių“ paliekant vieną kitą senąją konstrukciją. Kokią istorinę vertę turės metalo gaminys, tegul pasako jūrų istorijos žinovai ir laivų statytojai. Kam tai naudinga, šiandien galima tik spėlioti. Manytina, kad laivas su krantinės dalimi 99-iems metams bus išnuomotas ar kita forma atiduotas ,,gelbėtojams“ ir neš jiems ,,gražų pinigėlį“. Burėse vėl plazdės ne Lietuvos, o kokio nors bravoro ar kito tautos naikintojo, girdytojo vardas.
Ne tik istorikai, bet ir miesto šviesuomenė kartu su eiliniais klaipėdiečiais privalo tarti savo žodį miesto politikams ir klerkams, kaip pasielgti su jachta ,,Lietuva“. Nuo mūsų aktyvumo ir verslininkų, Lietuvos patriotų (jei tokių dar yra laisvajame mieste) dosnumo, priklausys, ar istorinė jachta įgaus ,,antrą kvėpavimą“. Ar dar skries per didžiuosius vandenynus nešdama Lietuvos vardą, galynėsis su gamtos stichijomis grūdindama mūsų jaunimą, ugdydama naujuosius tautos idealistus ir patriotus?
Turime teisę rinktis ir kitą kelią – pasiduoti liberalizmo ir globalizmo propaguojamoms idėjoms ir valstybės pavadinimą pakeisti iš Lietuvos į „Švyturio“ ar „Karlzbergo“ vardą. Gal jiems būtų visai nieko…?
Čia tinka Kristijonas Donelaitis ir jo žodžiai ,,…ir tirpdams sniegs visur į nieką pavirto.“
Kur link einame ir į ką mes virstame?