2017 m. birželio 29 d.
Paskaitinėjau FB ką rašinėja „ekspertai“ apie Birželio sukilimą – tiesiog žiaurus nesiorientavimas istorijoje.
Pamokslaujama apie sukilėlių „trumparegiškumą“, kaip jie „nesuprato“, kad vokiečiais pasitikėti negalima, kokie lietuviai buvo „naivūs“, kad vokiečių kariuomenę sveikino, ir kokie jie tuo pat metu buvo „baisūs“, kad išžudė „dešimt kartų daugiau žydų negu Lenkijoje“ (čia citata iš vienos panelės moralo ir istorijos mokymo jos „neišmanantiems“). Ir t.t.
Sakoma, kad šiais laikais žmonės, ypač jaunesnės kartos, nebepajėgia suvokti teksto, faktai, argumentacija daug vertės neturi, veikia vaizdai, įspūdžiai, spigus balsas…
Parinkau šiek tiek vaizdų ta tema.
Pirmas žemėlapis vaizduoja Europą 1940 m. gruodžio pabaigoje, antrasis – karo su Sovietų Sąjunga išvakarėse 1941 m. biržely.
Klausimas tiems „geopolitikos ekspertams“, šiandien jau žinantiems, kokia buvo įvykių raida per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo, iš ko bolševikų terorizuojama ir naikinama Lietuva galėjo tikėtis pagalbos tuo metu, kai visa Europa nacių buvo parklupdyta? Vieninteliai britai – apsupti, izoliuoti ir bombarduojami – salose gynėsi, bet ir patys laukdami nacių invazijos.
O stalininė Sovietų Sąjunga Hitlerio tuo metu žygius palaikė, siuntė sveikinimo telegramas fiureriui, išvarinėjo iš Maskvos nacių okupuojamų valstybių diplomatus. Vyko platus ir visapusiškas dviejų totalitarinių režimų nusikalstamas kolaboravimas naikinant mažesnes ir silpnesnes valstybes.
Tai gerai parodo trečiasis paveikslas: Turkijos lyderis, nujausdamas pavojų savo šaliai, aliarmuoja Staliną, kad vokiečiai prievartauja Bulgariją, sovietų diktatoriui tai nerūpi, nes slaptame Molotovo-Ribentropo susitarime Europa pasidalyta ir „viskas vyksta pagal planą“, kurio kiti nežino.
Lietuviai neva buvo „naivūs“, sveikino vokiečius. Vokiečius sveikino visi – lietuviai, latviai, estai, ukrainiečiai, net baltarusiai, nes visi tikėjosi, kad jie padės nusimesti kruviną bolševikų režimą.
Dar daugiau. Vokiečius sveikino net ir tie, kurie nebuvo patyrę bolševikų režimo, kaip tai matyti nuotraukose – kroatai, norvegai. Kodėl? Todėl kad matė jėgą, su kuria jie žygiavo per pasaulį be ceremonijų ir su kuria nebuvo įmanoma nesiskaityti. Kadangi pasipriešinti mažesnės tautos neturėjo mažiausių galimybių.
Net didelės ir galingos šalys, tokios kaip Prancūzija, „dainavo vokiečių chore“ ir žengė jų „rikiuotėje“.
O Lietuvai dabar daug kas turi pretenzijų: kodėl sukilo, kodėl kovojo su bolševikais, kodėl „neapgynė žydų“?
Kodėl sukilo, manau, įrodinėti daug nereikia, akivaizdu iš Maskvos statytinio Sniečkaus jau 1940 m. liepos 7 d., taigi, „liaudies seimo“ rinkimų išvakarėse, pasirašyto plano sunaikinti sąmoningiausią, labiausiai šaliai įsipareigojusį elementą, siekiant įbauginti visuomenę ir pakirsti jos potencialą tiek intelektualiai, tiek fiziškai priešintis valstybės sugriovimui ir prievartiniam inkorporavimui į Sovietų Sąjungą.
Kitose nuotraukose – vaizdai iš 1941 m. birželio 14–20 d. deportacijų ir kruvino bolševikų teroro Lietuvoje: Panevėžys – birželio 25 d., Rainiai – birželio 25 d., Pravieniškės – birželio 26 d.
Panevėžio sovietinio režimo kankiniai. 1941 m. birželio 25 d.
Panevėžiečio gydytojo dr. Žemgulio našlė prie nukankinto jos vyro kūno. Panevėžys, 1941 m. birželio 26 d.
Panevėžio kankinių laidotuvės.
Panevėžio aukų laidotuvės.
Rainiai. 1941 m. birželio 26 d.
Pravieniškės. 1941 m. birželio 26 d.
Ką žmonės turėjo daryto šitokio teroro akivaizdoje? Laukti britų, amerikiečių, „tarybinės armijos išvaduotojos“? Jie gynėsi ir kovojo tomis priemonėmis, kurios jiems buvo tuo metu prieinamos – jie pasinaudojo prasidėjusio karo momentu, vijo iš savo šalies žmones terorizuojantį okupantą ir skelbė nepriklausomybę nepaisydami to, kad naujasis okupantas neleido jos realizuoti.
Kaip matyti iš Utenos karo komendanto įsakymo, jokio tikslo kovoti su žydais ar juos persekioti sukilėliai neturėjo. Priešingai, karo komendantas griežtai uždraudžia „bet kokius išsišokimus bei kerštavimus“, nepaisant to, kad daugeliui žmonių patirtos skriaudos paliko kruvinas žaizdas.
Bet šita prasme Lietuva nebuvo unikalus kraštas. Tas pačias žiaurybes bolševikai išdarinėjo ir Latvijoje, ir Estijoje, ir Suomijoje, ir Ukrainoje, ir Besarabijoje – visur, kur tik jų rankos buvo pritekusios. Mat administruoti užgrobtą kraštą įmanoma tada, kai sunaikinamas išsilavinusių ir sąmoningų piliečių sluoksnis.
Ir pabaigoje – apie Antrojo pasaulinio karo metais sunaikintų žydų skaičius.
Pastaruoju metu tie skaičiai Lietuvoje nepaliaujama didėja. Jau minima ir 200, ir 220 ir net 250 tūkst.
Štai žydų šaltinio duomenys, kurie, manau, daugiau ar mažiau atitinka realybę: Baltijos šalyse buvo sunaikinta 228 tūkstančiai; Latvijoje – apie 70 tūkst., keli tūkst. Estijoje.
Ypač pravartu susipažinti su tais skaičiais žmonėms, kurie FB svaičioja, kad „Lietuvoje buvo sunaikinta dešimt kartų daugiau žydų negu Lenkijoje“…
Kaip taip atsitiko, kad kitur nebuvo nei Škirpos, nei LAFo, nei Laikinosios vyriausybės, o žydai vis dėlto buvo naikinami?..