Justina Gafurova | „Respublika“
Šiandien, birželio 3-iąją, minime 28-ąsias Sąjūdžio metines. Lygiai prieš tiek metų, 1988-aisiais, Vilniuje, Mokslų akademijos salėje, įvyko pirmasis Sąjūdžio susirinkimas ir jo metu išrinkti 35 iniciatyvinės grupės įgaliotiniai. Jie, vedami pagrindinio bendraminčių tikslo – atkurti Lietuvos Nepriklausomybę, turėjo sujungti anksčiau jau susikūrusius šios idėjos vedamus klubus ir skleisti visuomenei dvasią gyventi, siekti nepriklausomos šalies. Minint Sąjūdžio dieną, „Respublika“ kalbėjosi su vienu iš šios iniciatyvinės grupės narių, filosofu profesoriumi Vytautu Radžvilu apie Sąjūdžio pergales, neišmoktas pamokas ir galimybes jam vėl rastis Lietuvoje.
Kaip kilo pati Sąjūdžio idėja ir iš kur radosi tiek drąsių žmonių jam sukurti?
Sąjūdžio idėja galėjo kilti tik todėl, kad okupacijos laikotarpiu neišnyko žmonės, kurie išsaugojo tautinę ir valstybinę sąmonę. Todėl nebuvo pamiršta svajonė atkurti Nepriklausomą valstybę. Tokių žmonių nebuvo daug, nes apskritai po pradinio atviro Tautos naikinimo daugeliui galėjo atrodyti, kad tiesioginis pavojus išnykti mums nebegresia. Tačiau tie įžvalgūs žmonės matė ir suprato, kad vis dėlto vyksta Tautos sovietizavimas, ir pamažu buvome stumiami prie ribos, kai jau buvo subrandinti projektai mokyklose įvesti rusų kalbą ir panašūs. Didelė visuomenės dalis to nesuvokė, tačiau likusi visuomenės dalis jautė sovietinę prievartą, nepriteklius, o prasidėjus trečiajam veiksniui – M.Gorbačiovo perestroikai, šis sprogstamasis mišinys galiausiai suveikė ir radosi iš tiesų spontaniškas tautinio išsivadavimo judėjimas.
Natūraliu būdu susijungė laisvos ir Nepriklausomos Lietuvos vizija, kurią turėjo sąmoninga ir aktyvi mažuma, bei platus ir nuoširdus šios vizijos palaikymas kituose Tautos sluoksniuose, kurie ilgą laiką nesuprato gresiančios grėsmės. Šitaip radosi Sąjūdis – unikalus reiškinys mūsų Tautos istorijoje.
Reikėjo žmones pirmiausia uždegti Sąjūdžio idėja ir priversti pačius patikėti, kad Nepriklausomybę gali pasiekti žmonės. Kokie žmonės pajėgūs tai padaryti?
Taip. Kai buvo nuslopintas ginkluotas pasipriešinimas, atviro pasipriešinimo būti beveik jau negalėjo arba bet kokios atviro pasipriešinimo apraiškos buvo negailestingai ir veiksmingai slopinamos. Tačiau Tauta ir valstybė yra gyvos tol, kol yra bent vienas žmogus, kurio dvasioje šios vertybės išlieka kaip tikrovė, kurią reikia iš pradžių saugoti atmintyje, o pasitaikius pirmai progai – vėl sukurti.
Lietuvoje tokių drąsių ir pasiruošusių žmonių kritinė masė buvo ir šitie žmonės turėjo padaryti vienintelį dalyką – rasti žodžius, kad ši vizija uždegtų didžiąją Tautos dalį. Sąjūdis turėjo ir iškilių oratorių, ir išmintingų strategų, ir autoritetingų žmonių, kurie savo pavyzdžiu pakėlė žmones į kovą. Į kovą, kuri nežinia kuo baigsis, neįmanoma žmonių prikelti prievarta, lemiamas veiksnys yra sektinas pavyzdys. Lietuvai prieš beveik 30 metų pasisekė, kad branduolys, kuris savo asmeniniu pavyzdžiu sugebėjo uždegti kitus, buvo pakankamai gausus ir stiprus.
Ar valstybė turi atsidurti ribinėje situacijoje, kad rastųsi tokių žmonių ir kiltų noras susiburti permainoms pasiekti?
Lietuvoje žmonių, suvokusių grėsmę, netrūko. Tačiau apskritai tam, kad Tauta ir šalis pakiltų iš tokios būklės, kokios tuo metu buvo Lietuva, turi būti veiksniai, galintys padaryti tą suvokimą masinį. Manyčiau, kad toks veiksnys buvo didėjanti sovietų imperijos krizė, prastėjantis daugelio žmonių gyvenimas, galiausiai visiška visuomeninio politinio gyvenimo stagnacija ir moralinis nuosmukis, kurie aiškiai rodė, kad skęstame pelkėje, ir jeigu skubiai nesigelbėsime, joje galiausiai ir nuskęsime. Tad kalbant apie tą laiką galima pasakyti, kad reikalinga padėtis, kurią galima pavadinti ribine arba kritine situacija, kuri tiesiog priverčia susimąstyti net ir tuos, kurie dažniausiai mąsto tik apie savo asmeninį gyvenimą ir gerovę, o plačiau žiūrėti nelinkę. Šiuo atveju veikė principas, kad jeigu žmogus susiduria su blogybėmis, kurios vis labiau paliečia jį asmeniškai, jis galiausiai prabunda. Kalbant apie Sąjūdį, galima sakyti, kad veikė abu veiksniai: ir moralinis bei intelektualinis pasiruošimas pakilti, ir sąlygos, kurios vertė ir skatino įsiklausyti į sąjūdininkų žodžius net šiaip jau abejingus ir vangius žmones.
Sąjūdis padėjo pasiekti pergalę ir iškovoti Nepriklausomybę. Ar liko neišmoktų pamokų?
Mūsų šalis iš Sąjūdžio gavo svarbiausią – Nepriklausomą valstybę. Tačiau pagrindinė pamoka yra daugiau nei akivaizdi – mes turėjome pakankamai potencialo formaliai atkurti valstybę, tačiau sukurti jos, pasirodo, buvome nebepajėgūs ir pernelyg silpni. Todėl labai greitai buvo ne tik liautasi ją kurti, bet ir išsižadėta pačios valstybės idėjos. Drįsčiau teigti, kad Lietuvoje visos blogybės, per 30 metų nutikusios, pirmiausia kilo iš to, kad mes nesame nei Tauta, nei valstybė. Sakydamas, kad nesame Tauta, turiu omenyje tai, kad savęs nebepajėgiame įsivaizduoti kaip žmonių bendrijos, kuri ateina iš amžių glūdumos ir kuri turi tikslą toliau išlikti amžiams. Mes virtome lietuviškai kalbančių, susiskaldžiusių ir išsiskirsčiusių žmonių padrika mase, kurios kiekvienas narys nebemato savęs bendruomenėje, nebemato tos bendruomenės visumos ir galvoja tik apie savo kasdieninius rūpesčius, o siekia tik vieno – išlikti. Pirmiausia, žinoma, susikurdamas asmeninę gerovę. Tokie žmonės nepajėgūs sukurti valstybės, nes tam, kad rastųsi valstybė, asmuo turi jaustis įsipareigojęs savo bendruomenei ir, svarbiausia, būti pasiryžęs dėl jos ką nors paaukoti. Šitokios dvasios šiandien nėra. Tą dvasią Sąjūdis trumpam buvo užžiebęs, bet dabar ta ugnis smarkiai priblėsusi, o galutinis rezultatas yra toks, kad kiekvienas arba bent jau absoliuti dauguma renkasi asmeninio gelbėjimosi kelią. Šis kelias dažniausiai yra bėgimas iš Lietuvos. Tai reiškia, kad mes judame Tautos ir valstybės savigraužos keliu, kuris galiausiai gali atvesti į visišką pražūtį.
Ar tai ir yra dar viena ribinė situacija, paranki rastis naujam Sąjūdžiui, ar reikės laukti dar graudesnės kasdienybės?
Drįsčiau teigti, kad ši ribinė situacija jau atėjo ar bent jau ji arti, nes nors šiandien visuomenė atrodo gana pasyvi, akivaizdžiai matome gausėjant būrį žmonių, kurie drąsiai kalba ir laužo mums patį pavojingiausią pasakojimą, kuris vadinasi sėkmės istorija. Tos istorijos, kuri mums sekama kasdien, turinys yra toks, kad dar niekuomet Lietuva nebuvo tokia klestinti ir saugi. Tai kalbama sąlygomis, kai Tautos nykimas dėl išsivaikščiojimo ar žmonių išsibėgiojimo yra didžiausias, koks yra kada nors buvęs Lietuvos istorijoje.
Man atrodo, stiprėja balsas žmonių, kurie sako, kad laikas baigti apgaudinėti save ir kitus, nes mes jau stovime prie bedugnės krašto, ir jeigu norime išlikti kaip Tauta ir valstybė, pats laikas atsikvošėti ir imtis keisti šią padėtį.
Turite omenyje dvigubos pilietybės, didėjančios emigracijos, pabėgėlių grėsmę šalies išlikimui?
Man atrodo, kad dvigubos pilietybės ir pabėgėlių klausimai yra viso labo pagrindinės problemos, Tautos irimo ir valstybės faktiško nunykimo atidavus jos suverenitetą kitiems padarinys ir išraiškos. Kitaip tariant, tai beveik mirtinos ligos simptomai. Sakau – beveik mirtinos, nes neprarandu vilties, kad, labai kruopščiai tą ligą gydant, dar galima išsigelbėti, pasveikti, o kas žino, galbūt ir tvirtai atsistoti ant kojų.
Ar šiuo metu veikiantis „Vilniaus forumas“, diskutuojantis aktualiais valstybei ir visuomenei klausimais ir nebijantis kritikuoti, galbūt yra naujo Sąjūdžio užuomazgos?
Nereikia daryti klaidos sakant, kad Sąjūdis niekuomet nepasikartos. Reikia sutikti, kad šis Sąjūdis, kuris radosi 1988 m. birželio 3 d., yra unikalus ir tokia forma, kokia jis buvo, niekuomet nepasikartos. Bet jeigu sąjūdį suprantame kaip nuolatos mūsų istorijoje vykstančius Tautos pabudimus ir prisikėlimus gresiančios katastrofos akivaizdoje, galima sakyti, kad tam tikra prasme visa Lietuvos istorija yra Sąjūdžio istorija. XIX amžiaus tautinis atgimimas yra sąjūdis, pokario rezistencija taip pat yra sąjūdis. Taip pat ir šis Sąjūdis, kurį dabar prisimename. Į klausimą, ar pasikartos Sąjūdis, ar ne, mano principinis atsakymas būtų paprastas – viskas priklauso nuo to, ar mes dar norime gyventi ir išlikti kaip Tauta. Jeigu norime išlikti, tuomet vis pasikartos neišvengiamai. O kokia forma tai įvyks, yra konkrečių aplinkybių klausimas.
„Vilniaus forumas“ jokiu būdu nepretenduoja į Sąjūdžio kūrėjo vaidmenį, bet tai yra vienas iš tų sambūrių, kurie iš tiesų siekia Tautos ir valstybės atgimimo, ir galima tikėtis, kad „Vilniaus forumo“ pastangos yra tas mažytis upelis, kuris galiausiai įsilies į plačią Sąjūdžio upę. Nes norisi tikėti, kad panašiu keliu siekiant atkurti Tautos ir valstybė idėją, atgauti mūsų tautinę ir valstybinę savigarbą mėgins eiti ir kiti. Turi rastis patriotiškų lietuvių, kurie niekada nesusitaikys, kad Lietuvos vardas bus tik istorijos vadovėliuose. Todėl manau, kad tai, kas šiuo metu vyksta, yra tylus, dažnai požeminis ruošimasis naujam Sąjūdžiui.