grani.ru
Po Minsko susitarimų iš daugelio savo rusų ir ukrainiečių draugų girdžiu pažįstamą posakį, paprastai vartojamą Kremliaus valdytojo garbintojų sluoksniuose: „Putinas visus apžaidė“. Gavo viską, ko norėjo, privertė Ukrainą išlaikyti Donbasą ir net reformuoti Konstituciją, garantuosiančią ypatingąjį statusą Rusijos okupuotiems šio regiono rajonams. O kas mainais? Bus nutrauktas puolimas? Tai jau iš tikro – didmeistris!
Tačiau imkime ir pamąstykime šaltakraujiškai: o ką jis iš tikrųjų išlošė? Aš apskritai visiškai netikiu, jog Rusija vykdys Minsko susitarimų punktų reikalavimus. Ji juos sulaužys taip pat, kaip kad sulaužė visas ankstesnes paliaubas, ir kaip tik todėl, jog karas – vienintelis tiek Putino, tiek ir jo vadovaujamos valstybės politinio pakankamumo įrodymas. Na, o jeigu jis nuspręstų nekariauti ir sutiktų su Minske užfiksuotu kompromisu? Išvestų kariuomenę, užtikrintų vietos rinkimus, priimtų „decentralizuotą“ Konstituciją ir įstatymą dėl „laikinųjų valdymo ypatumų“, perduotų Ukrainai jos sienų kontrolę. Ir kas toliau? Kiek ilgai Donbase išsilaikytų Rusijos įtaka? Vieną mėnesį, du, tris?
Aš net neužsimenu apie tai, jog kai nėra svetimos kariuomenės, realią įtaką įgyja pinigus mokanti šalis. Ir jeigu Rusija nenori mokėti už Donbasą, vadinasi, anksčiau ar vėliau jai teks apie jį užmiršti. Galbūt Putinas mano galėsiąs daryti įtaką per vietos, atleiskite, elitą? Žinoma, vietos tarybų deputatais bus išrinkti tikrai ne Jaceniuko ir Turčinovo Liaudies fronto šalininkai ir netgi ne Porošenkos bloko iškelti kandidatai. Laimės tie patys žmonės, kurie visada laimėdavo Donecke ir už gerklės laikydavo jo gyventojus – vietos „oligarchų“ patikėtiniai. Taip, tarp jų bus ir kai kurie dabartiniai „lauko vadai“, tačiau jie šviesos greičiu pasiners į korupciją – kai tik pajus, jog galima grobti ne tik svetimus butus ir humanitarinius krovinius, bet vogti ir iš biudžeto.
Ir su šiais vietos tarybų atstovais Kijevui neprireiks turėti reikalų. Vietoj visų šių mažučių godžių deputatėlių su Kijevu bedraus vienintelis Rinatas Achmetovas – tiesą sakant, jis ir dabar bendrauja, ir jeigu netrukdytų Maskva, visi tie zacharčenkos jau tūnotų jo kišenėje, o iš kišenės pabėgęs Plotnickis susirastų jaukią vietelę Luhansko šeimininko Jefremovo rūbinėsdėžėje. Juk okupuoto Donbaso gyventojai, nesugebėję kartu su visa šalimi išeiti į Maidaną ir vėliau sustabdyti karą, taip ir liko baudžiauninkų bendruomene. Tie baudžiauninkai turi šeimininką. Ir tas šeimininkas – ne Putinas. Tiksliau, Putinas ten šeimininkauja tik tuomet, kai šaudo. Tačiau jis nebegali kariauti Donbase. Šiuo metu jis sustojo bijodamas ekonominio kracho ir didelio karo. Bet jam dar teks apsispręsti, kas jam yra svarbiau – toji baimė ar Ukraina.
O štai kažkas piktinasi, jog Minske net nebuvo užsiminta apie Krymą – tarsi susitaikyta su pusiasalio okupacija. Galima būtų paprieštarauti, jog Baltarusijos sostinėje kalbėta ne apie Krymą, o apie karą. Tačiau net ne čia reikalo esmė. Na, neprisiminė, atidėjo šį klausimą, ir kas toliau? Juk sausumos kelio į Krymą kaip nebuvo, taip ir nėra. Ir vietoj tilto – apsukrusis Rotenbergas, kuris, žinoma, pinigus įsisavins, tačiau nieko nepastatys. O vietoje valdžios – sukčius Aksionovas, nedaug kuo besiskiriantis nuo Donecko bendražygių. Ir vietoje kurortinio sezono – tušti paplūdimiai, taip pat ir ateinančią vasarą. Kaip ir anksčiau, Krymas gyvena Ukrainos sąskaita, tik su pamesta Tėvyne dabar atsiskaito rusiškais pinigais. Klausimas: ar Putinas tų pinigų turi ir ar ilgai jam jų pakaks esant dabartinei biudžeto būklei ir senkant rezervams? Tuomet koks skirtumas, ar Krymas buvo paminėtas, ar ne, jeigu apsnūdusių „žaliųjų žmogeliukų“ užgrobta teritorija tampa nelengva našta?
Iš tikrųjų Putinui liko nedidelis pasirinkimas: kariauti arba išnykti. Kaip tik todėl jis paliko atviras okupuoto Donbaso sienas – pasirengusias priimti naują techniką, naujus kareivius, juos grąžinant atgal į Rusiją metalo laužo ir „200-ojo krovinio“ pavidalu. Visiškai nebūtina įsiskaityti į neva kažką ten garantuojančio teksto eilutes – jis ir pats nesivargina įsiskaityti. Tokių derybų minutėmis jį kankina tik viena, ramybės jam neduodanti įkyri mintis, kuria jis negali pasidalinti net su Peskovu: ar pavyks sunaikinti tinkamai jo neįvertinusį pasaulį ir išlikti gyvam?
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas