Prieš 75 metus, balandžio pradžioje, giriose prie Smolensko nuaidėjo pirmieji šūviai: prasidėjo masinės Lenkijos karių, patekusių į nelaisvę per vokiečių–rusų karinę operaciją, kuria siekta sunaikinti Lenkijos Respubliką, žudynės. Vėliau šis košmaras bus pavadintas Katynės tragedija, jam bus skirta šimtai politinių pareiškimų, mokslinių tyrimų, bus sukurta kino filmų, eilėraščių. Tiesą apie Katynę Sovietų valdžia slėpė iki pat paskutiniųjų SSRS egzistavimo akimirkų, Rusijos valdžia paskelbė, kad už nusikaltimą atsakinga Stalino valdžia, ir viešai atsiprašė. Atrodė, Katynė taps istorija, tačiau netapo. Katynė iki šiol yra tragedija – tragedija, skirianti ne tik Rusiją ir Lenkiją, bet ir Rusiją ir Europą. Štai kodėl.
Rusija nenori prisiminti apie Katynę. Jei šiomis dienomis ir buvo kalbama apie tragediją, tai tik todėl, kad žudiko anūkas, Jevgenijus Džiugašvilis, pateikė teismui dar vieną ieškinį, neva juodinamas jo nuostabiojo senelio atminimas. Tiesa, netrukus anūkui turėjo pasidaryti ramiau – jau po mėnesio jo senelis buvo plakatuose ir skrajutėse, o garsiausi propagandistai mums aiškino, kad jei Stalino veikloje ir būta negatyvių elementų, dar daugiau būta gero: karą laimėjome, Europą išlaisvinome ir pamaloninome, tik ji, deja, nedėkinga…
Europa norėtų, kad Rusija, kaip ir kiekviena civilizuota valstybė, apie valstybės įvykdytus nusikaltimus prisimintų ne mažiau, o gal net ir daugiau nei apie pasiekimus bei pergales. Kaip iš Vokietijos istorijos neįmanoma išbraukti Hitlerio, Holokausto ir Antrojo pasaulinio karo, taip ir iš Rusijos istorijos neįmanoma išbraukti Stalino, GULAG‘o ir Katynės. Bet GULAG‘as su visu jo nesuvokiamu košmaru, pranokstančiu net kai kuriuos karus, išlieka valstybės vidaus katastrofa, o požiūris į jį – valstybės vidaus reikalu. Tačiau Katynė – tai jau karinis nusikaltimas. Ir abejingumas, rodomas šios tragedijos atžvilgiu – ne tik valstybės, bet ir Rusijos žmonių, neleidžia patikėti amžinojo klausimo „Argi rusai nori karo?“ nuoširdumu.
Jei tikrai jo nenorėtų, Katynės tragedijos 75-metis būtų minimas tokia pat emocine gaida kaip ir pergalės Antrajame pasauliniame kare 70-metis. Jei išties jo nenorėtų, nelaikytų karių sušaudymo apmaudžia isteriška kažkokios Lenkijos pretenzija. Jei išties jo nenorėtų, nemanytų, kad pakanka pasakyti, jog apgailestauji, o paskui iškart viską pamiršti. Nes atsiprašius, jei tai išties nuoširdu, tai jau nebėra vien lenkų tragedija, ji tampa ir rusų tragedija – kaip kad Holokaustas, Vokietijai pripažinus savo kaltę, tapo visų pirma vokiečių, o ne žydų tragedija.
Rusijoje apskritai nemėgstama prisiminti apie 1939–1941 metų periodą, Stalino žodžiais tariant, „apie draugystę, sutvirtintą krauju“, nei apie karą su Suomija (jei ir prisimenama, tai su pasididžiavimu), Lenkijos sunaikinimą, Baltijos šalių okupaciją (tai jokia okupacija – tai tiesiog Krymas mūsų operacija 1940-aisiais).
Katynė – viena iš tokių temų. Jei apie visa tai būtų prisimenama, mitologinis vaizdinys – valstybė viena, kone be pagalbos iš šalies, pasipriešino ir nugalėjo blogį – išblėstų ir tai neleistų Didžiąja pergale pateisinti visus kitus ne mažiau didelius pralaimėjimus bei naujus karus.
Tačiau Sovietų sąjunga niekada nebuvo tokia valstybė. Ji, beje, kaip ir kitos valstybės, galų gale sudariusios antihitlerinę koaliciją, kariauti nenorėjo. Kaip ir Putinas šiandien, taip ir Stalinas vakar norėjo ne karo, o žaibiškos karinės operacijos su „mandagiaisiais žmonėmis“ ir traukėsi iš ten, kur raudonarmiečiams buvo pasiruošę duoti atkirtį. Sovietų Sąjunga buvo priversta kariauti – ir ne todėl, kad norėjo sutriuškinti nacizmą, bet todėl, kad buvo apgaule užpulta ir turėjo kovoti dėl savo išlikimo. Nuo kitų savo sąjungininkų kovoje su nacizmu Stalinas skyrėsi tik tuo, kad iki užpuolimo jis buvo ne prieš Hitlerį, o šalia jo.
Dėl to ir įvyko Katynės tragedija.