Vitalijus Portnikovas | grani.ru
Kai tamsos apgaubto Kremliaus prieblandoje Herbertas Velsas (Herbert Wells) susitiko su Vladimiru Leninu, bolševikinės vyriausybės vadovas didžiajam fantastui pasirodė panašus lyg į svajotoją, lyg į idiotą – anuomet šalis buvo panirusi į susinaikinimo liūną, jos naujieji vadai nepaisė jokių ekonominių taisyklių, o svečiui Leninas nerūpestingai pasakojo apie tai, kaip viskas po kelerių metų bus nuostabu: atvažiuokite, pone Velsai, ir išvysite savo akimis.
Velsas nesuprato Lenino. Jam atrodė, kad sovietų vyriausybės vadovas kalba apie ateitį – ir todėl jį pavadino svajotoju, tuo tarpu Leninas kalbėjo apie praeitį. Rusiją bolševikai nugramzdino į viduramžius. Jie sugrąžino baudžiavą, kurią kadaise buvo atšaukęs caras Aleksandras II, valstiečius suvarė į kolchozus, atėmė iš jų pasus, o darbininkus priskyrė prie įmonių ir įvedė privalomos registracijos institutą, uždarė sienas, atgaivino opričniną (rus. Опричнина – caro Ivano Rūsčiojo valdymo laikmečiu vykdytas žiaurus teroras prieš dvarininkus, miestiečius, šventikus, – vertėjo past.), kurios metodus perėmė triumfuojantys čekistai, o patys vadai ėmė valdyti šalį be jokių rinkimų, bajoriškai, su caru-batiuška, įsitaisiusiu Kremliaus „Granovitaja palata“ menėje. Kad ir kokiais žodžiais naujieji valdytojai apkvailintai liaudžiai pasakojo apie laimingą ateitį, tačiau pamename, jog iš tikrųjų Sovietų Sąjungoje mes gyvenome tarsi nelaimingoje praeityje. Toje praeityje, kokią ir norėjo sukurti Leninas. Todėl jis toks ir buvo – žvalus ir linksmas.
Putinas taip pat ir žvalus, ir linksmas, nors Herbertas Velsas – jeigu tik jam būtų tekę pabendrauti su dabartiniu Kremliaus dykros gyventoju –taip pat ir jį būtų pavadinęs svajotoju. Juk kam šautų į galvą mintis surengti forumą skambiu pavadinimu „Rusija kviečia!“ tokiu metu, kuomet iš raupsuotos šalies upėmis išteka ne tik užsienio, bet ir savi pinigai? Kas imtų vadinti „paikybe“ Vakarų sankcijas, kai visiems akivaizdu, kokį smūgį jos sudavė biudžetą aprūpinančioms kompanijoms, priverstoms užšaldyti naujus ambicingus energetinių telkinių įsisavinimo projektus? Ir kas imtų siūlyti suteikti Rusijos pilietybę už tai, kad būtų investuojama į silpstančią šalies ekonomiką, kai tuo tarpu savi verslininkai blaškosi po pasaulį ieškodami „ramaus užutėkio“ ir užsienio pasų? Greičiausiai, Putinas iš tikrųjų kažką žino apie mus laukiančią ateitį, jeigu jau yra toks guvus?
Tačiau ateitis Putiną domina bemaž tiek pat, kiek ir Leniną. Nes jis visas – praeityje. Kadaise Leninas tikėjosi atgaivinti feodalizmą, užmaskuotą socializmo pavidalu. O Putinas savo šviesią ateitį regi kaip atgimusį socializmą, prisidengusį valstybiniu kapitalizmu. Ne veltui jis žada užsieniečiams parduoti šiek tiek valstybinių kompanijų – būdamas visiškai įsitikinęs, jog jų kaina tokia aukšta, kad vien tik pažadai privilios neregėtas investicijas, o jau tokio sandėrio akcijos Rusijos ekonomikai užtikrins dar daugelį sėkmingo egzistavimo metų. Jis iš principo negali suprasti, jog suvalstybinta šalies ekonomika ir Vakarų sankcijos šias kompanijas pavertė nuosavybe, kuri jau niekam nereikalinga, išskyrus jo aplinką. Išauklėtas totalios kontrolės pasaulyje, Putinas yra įsitikinęs, jog ekonomika be kontrolės sužlugs, – ir toliau įkvėptai pjauna šaką, ant kurios įsitaisė kartu su kooperatyvu „Ozero“ (rus. кооператив „Озеро“ – V.Putino artimiausią aplinką [Rusijos biurokratų ir oligarchų grupuotę] apibūdinantis bendrinis terminas, kilęs iš sodų bendrijos, prieš 16 metų įsteigtos šalia Sankt Peterburgo, pavadinimo – vertėjo past.).
Leninas įdiegė socializmą šalyje, kuri dar nebuvo pamiršusi baudžiavos, o Putinas siekia įdiegti čekistinio tipo socializmą šalyje, dar nespėjusioje išgyti nuo sovietinės ligos. Vienintelis skirtumas tarp vieno ir kito Kremliaus svajotojo yra tas, jog iš sovietinės patirties mes jau žinome: tūnant kabinete tokios šalies kaip Rusija paprasčiausiai neįmanoma išmaitinti. Jei nebus įtvirtinta tikroji, nekorumpuota, valdytojo įsakymams nepaklūstanti rinka, tuomet Rusijos laukia pražūtis.
O tas faktas, jog šalis vis dar egzistuoja, nėra Putino nuopelnas – ji vis dar gyva tik dėl aukštų naftos kainų (beje, jau sparčiai mažėjančių). Žinoma, Putinui ir šioji aplinkybė – visiška paikybė, mat jis nesugeba suvokti, kad jo valdymas nepasižymėjo niekuo, absoliučiai niekuo, išskyrus tą per stebuklą jam ant galvos nukritusią rentą.
Tačiau bet kokia atsitiktinė laimė turi savybę anksčiau ar vėliau pasibaigti.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas