grani.ru
Apie Sąjunginės Rusijos ir Baltarusijos valstybės Aukščiausiosios tarybos posėdį buvo pamiršta jau kitą dieną, tarsi ir nebuvo jokio Vladimiro Putino ir Aleksandro Lukašenkos susitikimo. Ir iš tikrųjų – kodėl mūsų akyse vykstančių realių politinių ir žmogiškųjų dramų fone, karo, žudynių, pjautynių ir areštų fone reikėtų prisiminti apie tai, ko niekada nebuvo, įsiklausyti į tuščius autoritarinių valdovų žodžius ir domėtis, kokiu būtent ordinu Putinas apdovanojo Lukašenką.
Nepaisant to, Lukašenkos vizito į Maskvą rezultatai ne tik savaime svarbūs – jie nulemia visos postsovietinės erdvės ateitį ir demonstruoja tikrąsias Putino galimybes.
Trumpai tariant: pinigų Putinas jam nedavė.
Tuo tarpu Lukašenkai reikia pinigų. Visa jo ekonomika susijusi su skolinimusi iš Rusijos. Visas išgirtasis baltarusiškas stabilumas, visos tos „saulutei merkiant, švarios gatvės“ ir „Sania pasiliks su mumis“ visiems laikams, – tai ne Sanios nuopelnas. O Jelcino. Ir vėliau – Putino. Be jų pagalbos sovietinėje praeityje tebegyvenančios Baltarusijos ekonomika jau seniai būtų nugriuvusi ant „trečiosios respublikos“ gyventojų galvų, – ant piliečių, taip ir nesugebėjusių iki galo suvokti dvidešimt penkerius metus besitęsiančios anabiozės paslapties.
Tačiau dabar Putinas nieko nepasakė Lukašenkai apie kreditą, kurio taip reikia Baltarusijos prezidentui, pasirengusiam ir ateityje „likti su mumis“. O tai reiškia, jog ir vėl iškils problemų su baltarusiško rublio kursu, su įmonių veiksnumu, produkcijos realizavimu, su kainomis – su viskuo viskuo. Žinoma, galėtume teigti, jog Putinas tokiu būdu siekia nubausti Lukašenką už blogą elgesį ir kontaktus su Vakarais. Tačiau iš tikrųjų Lukašenka kontaktuoja su Vakarais kaip tik todėl, kad Putinas nebeišgali jo išlaikyti.
Putinas neturi pinigų.
Tiksliau, pačiai Rusijai – mažų mažiausiai artimiausiems mėnesiams – jų dar yra. O štai satelitams jų jau nepakanka. Iki Lukašenkos vizito nieko nepešęs iš Maskvos į namus sugrįžo Padniestrės prezidentas Jevgenijus Ševčiukas – o jis jau tikrai nekoketavo ne tik su Vakarais, bet ir su Kišiniovu. Ir pinigų jam reikėjo, galima sakyti, vien niekingos smulkmės – kai Lukašenka tikisi milijardų, Ševčiukui pakaktų ir milijonų.
Tačiau Putinas neatrado net milijonų.
Jeigu kas nors dar nesuprato – čia ir yra pabaigos pradžia. Juos pribaigs ne beprotiška išorės politika, ne opozicionierių nužudymai, ne pakvaišusi televizija, o būtent lėšų stoka. Nes Putino valdinys – tai kolektyvinis Lukašenka. Iš prezidento jam reikia ne saldžių kalbų apie rusų pasaulį ir ne pažado pakilti nuo kelių ir įbauginti visą pasaulį, o dykaduonio svajonės: galimybės mažai dirbti ir daug uždirbti, nesusimąstant apie šaltinius, iš kurių atsiranda pinigai.
Toks jau yra liumpenas – jis merkantiliškas.
Lukašenka ir Ševčukas – pirmosios pavasarinės putiniškojo skurdo kregždės. Kaip tik todėl visos tos kalbos apie tai, kaip Putinas imsis kontroliuoti Donbasą ir kaip jis galiausiai prigriebs Ukrainą, gali užgimti tik karščiuojančioje sąmonėje žmonių, nesuvokiančių, jog nemokamos okupacijos nebūna. Žmogus, neįgalintis išmaitinti Padniestrės, stokos pinigų ir Donbasui – jau nekalbant apie 48 milijonus gyventojų turinčią Ukrainą. O juk tai tik „rusų pavasario“ – bepinigystės pavasario – pradžia. Jau netoli ta diena, kai iš prezidento kabineto nieko nepešę išeis regionų gubernatoriai – net ir tie, kuriuos pas Putiną atvesdins be antrankių. Po to bus atsisakyta duoti pinigų Krymo gauleiteriui Sergejui Aksionovui – ir Simferopolio kvislingas pirmąjį asmenį paliks giliai susimąstęs, pakeliui svarstydamas nekilnojamojo turto vadybininko pasiūlymus dėl vis dar neapgyvendintų namų Rubliovkoje. Ir pagaliau ateis toji valanda, kai pinigų negaus Ramzanas Kadyrovas ir jis paliks prezidento kabinetą – apstulbęs ir tuo pat metu pasiryžęs įgyvendinti naujus viltingus planus.
Šitaip viskas ir pasibaigs.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas