Bernardinai.lt
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nori parengti įstatymą dėl Rusijos nacijos vienybės. Ir čia klausimas iškyla net ne dėl paties sumanymo anekdotiškumo, o dėl to, kad net sovietinė patirtis neišmokė Putino to, jog nacijos nesukuriamos įstatymais ir politiniais potvarkiais. Jos arba susiformuoja, arba ne.
Kai TSKP CK generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas išdidžiai paskelbė, jog valstybėje susikūrė nauja „istorinė bendrija“ – tarybinė liaudis, vargu ar jis įsivaizdavo, kad greitai iš tos bendrijos liks tik rageliai ir nageliai. Bet ką jau ten Brežnevas – dauguma jo tėvynainių tada to neįsivaizdavo! Betgi Putinas su mumis visais išgyveno Sovietų Sąjungos žlugimą kartu su jo išaukštinta istorine bendryste. Nieko nepamiršo, nieko neišmoko.
Tam, kad politinė nacija atsirastų iš tikrųjų, jai būtini bendri išbandymai – ir solidarumas. Be to, ne nuleidžiami iš viršaus, o pasireiškiantys tikrais piliečių poelgiais. Sovietų Sąjungoje politinė nacija galėjo susiformuoti Antrojo pasaulinio karo metais – jeigu tik iš karto po šalies teritorijų išlaisvinimo nuo hitlerininkų nebūtų iš naujo negailestingai sutrypta viskas, kas gyva, baudžiami likusieji okupuotose teritorijose, ištremiamos tautos, sustiprintos represijos, žodžiu, daroma viskas, kad mūšiuose kilę solidarumo jausmai vėl virstų baime, tarpusavio įtarumu ir vergiškumu. O paskui žmonės tik kentėjo baigiančioje savo dienas valstybėje.
Apie tai, kaip susikuria politinės nacijos, mes žinome jau ne iš istorijos vadovėlių. Tai žinau iš Ukrainos pavyzdžio. Mačiau tikrai fantastišką 2013–2014 metų Maidano dalyvių solidarumą. Mačiau pyktį, apėmusį visą šalį nuo Užgorodo iki Donecko po Krymo aneksijos. Mačiau liaudies pasiaukojimo stebuklų, kai agresoriaus kariai ir jų samdiniai užpuolė Donbasą. Taip ir atsiranda politinės nacijos – per sukilimus, karus ir reformas. Be jokių nurodymų ir įstatymų.
Ką per pastarąjį dešimtmetį išgyveno rusai? Čečėnijos karo siaubą ir terorą, kuris greičiau suskaldė visuomenę, kaukaziečius daugeliui metų pavertė antrarūšiais žmonėmis savoje valstybėje? Televizinį džiugesį dėl Gruzijos užpuolimo? Dėl Ukrainos užpuolimo? Puotą maro metu, esant brangiai naftai, ir naivų tikėjimą, kad šiame gyvenime viską – nuo sporto pergalių iki draugystės su kaimynais – galima nupirkti, suklastoti, užkariauti senais tankais? Iš viso to politinės nacijos nesuklijuosi, įstatymais nesutvirtinsi. Nepadės joks Surkovas (Rusijos dabartinės politikos įtakingas strategas, – vert. past.), kaip, beje, ir joks Volodinas (Kremliaus politikos technologas, – vert. past.)
Bet problema iš tikrųjų daug rimtesnė, nei atrodo. Tai ateities problema. Sociologai rusus laiko labiausiai „atomizuota“ tauta Europoje: politinė nacija čia dažnai pasibaigia ties nuosavo buto slenksčiu, bet ir viduje net pačių artimiausiųjų solidarumo neretai nesulauksi. Tačiau pavojingiausia – tai tarpnacionalinė ir regioninė įtampa, kurios niekas nenori pastebėti ir suprasti. Pati ruso samprata šalies gyventojus paverčia į avilį, tarsi sudarytą iš skirtingų narvelių: mes čia visi kartu, tegu nelenda svetimi. O tai reiškia, kad kiekvienas nedidelės tautos atstovas, kuris norėtų tapti ne Rusijos gyventoju, o paprasčiausiai rusu, neturi net teorinės tokios galimybės: rusų durys jam aklinai uždarytos. Aš jau nekalbu apie tai, kad pats rusas, kuris – na, nors įsivaizduokime – panorėtų tapti totorių arba jakutų pasaulio dalimi, taip pat tokios galimybės neturi.
Todėl iškyla paprastas klausimas: ar apskritai įmanoma Rusijos Federacijoje vieninga politinė nacija? Ir jeigu ji iš tikrųjų – ne pagal Putino nurodymą, o pagal istorijos reikalavimus – staiga pradės formuotis, tai ar nepasirodys, kad tai ne viena nacija, o dvi, trys, dešimt? Ir ar panorės visos tos naujos politinės nacijos ir toliau gyventi vienoje valstybėje? O jeigu nepanorės – tai kaip išsiskirs, ar taikiai?
Tai ir yra pats svarbiausias artimiausios Rusijos ateities klausimas, kurį vargu ar sau kelia savimi patenkintas eilinio beprasmiško įstatymo iniciatorius.
Pagal grani.ru parengė M. B.