„Lietuvos žinios“
Publicistas, radijo „Svoboda“ apžvalgininkas Vitalijus Portnikovas neabejoja, kad Rusijos agresija padėjo susiformuoti Ukrainos politinei tautai. Tačiau, anot jo, valstybingumo sėkmei reikalingos ir kitos sąlygos. Viena jų – piliečių reiklumas sau.
Nuo Maidano, kurį ukrainiečiai vadina Orumo revoliucija, praėjo beveik dveji metai. Šalies gyventojams teko patirti ir išorinių, ir vidinių permainų. Viena vertus, Rusija atplėšė Krymą ir destabilizavo padėtį šalies rytuose. Tačiau buvo nuversta korumpuota valdžia, išrinkti nauji vadovai, pradėtos reformuoti institucijos. „Atsiskleidžia ir kitokie žmonės – savanoriai, pasirengę kažką paaukoti, reiklūs ne tik valdžiai, bet ir sau. Tačiau tai tik pirmieji želmenėliai“, – interviu „Lietuvos žinioms“ teigė radijo „Svoboda“ apžvalgininkas Vitalijus Portnikovas.
Ukrainiečiai sako, kad padėtis jų šalyje tik dabar pradėjo priminti 1990-uosius Lietuvoje. Kokius svarbiausius visuomenės virsmus matote?
Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje Lietuvoje atsirado tai, ką pavadinčiau politiškai motyvuota visuomene. Būta politinės tautos ir bendro supratimo, kad valstybės atkūrimas neišvengiamas. Kad ir kaip būtų keista, tai persidavė ne tik politinėms jėgoms, susivienijusioms atkurti valstybingumą, bet ir to meto komunistinei nomenklatūrai. Ir tai nebuvo etninis projektas, tuomet gimė suvokimas, kad Sąjūdžio gretose gali būti įvairios etninės kilmės žmonių.
Tačiau Ukrainoje įvykiai klostėsi pagal kitokį scenarijų. Piliečiai daugiausia balsavo už antiukrainietiškos komunistų partijos atstovus. Galima sakyti, kad Ukrainos nepriklausomybė tebuvo imperijos kracho rezultatas. Vis dėlto po jo Ukraina turėjo gana nepriklausomą valstybinę struktūrą, nes šalies komunistų partijos gretose buvo stipri suverenumo šalininkų frakcija, kuriai vadovavo Leonidas Kravčiukas. Ji niekada neturėjo daugumos, bet 1991-ųjų rugpjūčio įvykių fone įgavo politinę iniciatyvą. Tačiau tuomet visuomenė dar nebuvo pasirengusi ginti nepriklausomybės, kaip padarė Baltijos šalys.
Be to, ir Rusija nesuvokė (ir iki šiol nesuvokia) Ukrainos kaip nepriklausomos valstybės. Didžiausia bėda buvo ta, kad ir patys piliečiai neįsivaizdavo savo šalies nepriklausomos. Nepriklausomybės suvokimas niekada nebūtų subrendęs, jei ne Vladimiras Putinas. Mes jam „skolingi“, nes jis sukūrė Ukrainos politinę tautą. Maidano pabaigoje 2013–2014 metais susiformavusi politinė tauta išaugo iš vaikiškų etninio projekto kelnyčių, tačiau apėmė tik vakarinius šalies regionus. Tuomet Ukrainos valstybingumo projektas buvo pasmerktas nesėkmei. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, pietuose gyvenantys tautiečiai Rusijos požiūrį suprato tik po Krymo aneksijos, o rytų gyventojai vėliau – po įvykių Donbase. Taigi savo politinę tautą sukūrėme trimis ėjimais, padedami Rusijos agresijos.
Vis dėlto politinės tautos atsiradimas dar negarantuoja valstybingumo projekto sėkmės. Žmonėms aiškinu, kad net pradėjus ekonomines reformas 15–20 metų teks gyventi labai sunkiomis socialinėmis sąlygomis, kad integracija į Europą pati neateis, kad nebūtinai pavyks nugalėti korupciją ir visi taps turtingi. Rumunija ar Bulgarija įgyvendino daug reformų, bet korupcija, socialinės problemos išliko. Ukraina – tokia pat šalis, be to, stačiatikiška, korupcija čia visuotinai priimtina. Kitaip tariant, norima, kad būtų baudžiamas kyšį imantis pareigūnas, o ne tas, kas jį duoda. Būtent reiklumo sau trūkumas visuomet žlugdė Ukrainos valstybingumo projektus.
Ne revoliucija, o sukilimas
Kaip paaiškintumėte, kodėl Maidanas vadinamas Orumo revoliucija?
Tai turėjo būti revoliucija ne politiniu, bet vertybiniu požiūriu. Maidanas vyko opozicijos derybų su Viktoro Janukovyčiaus vyriausybe fone. Tai nėra revoliucija. Sakyčiau, tai pavykęs sukilimas, po kurio buvo išsaugotos valstybės institucijos. Tai ir gerai, ir blogai, nes visuomenė pasikeitė, o valstybės institucijos – ne. Ir elitas beveik nepasikeitė.
Kita vertus, jei būtų sugriautos valstybės struktūros, būtume galėję sulaukti laukinės Rusijos agresijos. Mums reikėjo išsaugoti valstybę, kad ji apgintų mus kaip tautą. Tačiau ir čia kyla problemų, nes senosios valstybės institucijos dažnai varžo naująją tautą.
Ar matote pokyčių, kuriuos jau galima vadinti sėkmingais? Štai gatvėse žmonės fotografuojasi su policijos pareigūnais. Regis, žmonės pasitiki šia reformuota institucija?
Žmonės nori permainų. Manau, jie nori žmoniško požiūrio į juos. Anksčiau buvo sovietinė milicija, tad kai grėsdavo pavojus, šimtą kartą reikėdavo pagalvoti, ar eiti pas milicininką, ar pačiam gelbėtis. Juk nežinia, kur bus blogiau – nuovadoje ar gatvėje. O teisėsauga nepasitikinti visuomenė yra pavojinga. Ir tai net nesusiję su kyšiais. Labai nemalonus jausmas, kai žvelgdamas į milicininkus matai banditus, kurie gali sumušti ir „pripaišyti” nebūtą nusikaltimą.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
lzinios.lt