ru.krymr.com
Girkino savimeilė ir paikumas iškrėtė jam piktą pokštą, bet užtat padėjo atkurti tikruosius Krymo įvykius tomis dienomis, kai jis buvo okupuotas. Koks nors pašalinis stebėtojas, nesusipažinęs su autonomijos gyventojų nuotaikomis, iš tiesų galėjo susidaryti vaizdą, jog krymiečiai siekė kuo greičiau „susijungti“ su Putino Rusija. Girkinas tiesiai sako – nieko panašaus nebuvo. Deputatus teko „suvaryti“ į Rusijos kariškių užgrobtą parlamento pastatą. Vidaus reikalų struktūros buvo pavaldžios teisėtai ukrainiečių valdžiai. Todėl vienintelis sėkmės faktorius – Rusijos kariškiai. Kryme jie buvo – ir okupantams viskas pavyko. O Donbase jų nebuvo – ir todėl jiems ten nepasisekė. Tačiau kyla klausimas: o kodėl tuomet kalbame tik apie Krymo prijungimą? Kodėl ne Turkijos arba Prancūzijos?
Visos apeliacijos į tai, jog čia susiduriame su gyventojų pageidavimais ir troškimais – tai jau koketavimas panašių teiginių fone. Kai yra okupacija – jokių gyventojų troškimų nebūna. Ir jokių rinkimų, ir referendumų, beje, taip pat nebūna: visiškai neįdomu, kaip žmonės balsuoja, kai į juos nukreipti automatų vamzdžiai. Kai žmogus laisvas ir balsų skaičiavimas sąžiningas, jis gali balsuoti net prieš savo šalies nepriklausomybę, kaip kad nutiko Škotijoje. O gali balsuoti ir už, net jeigu tam prieštarauja visos konstitucinės galimybės – kaip kad nutiko Katalonijoje. Kai žmogus „balsuoja“ jausdamas pašonėje automato vamzdį, – kaip kad buvo Kryme, – svarbu jau ne tai, ar jis apskritai balsavo, o tai, kad okupantas jau turėjo seniai parengtus reikalingus [balsavimo] rezultatus. Ir „liaudies džiūgavimas“ čia taip pat negali pasitarnauti rimtu įrodymu. Kremlius visada mėgdavo sutelkti džiūgaujančias minias savo tankų kelyje. Girkino parodymai, kuriuos kol kas išgirdome televizijos studijoje, o ne teismo salėje, padeda tašką diskusijoms, taip mėgstamoms rusų opozicionierių: ką gi daryti su Krymu? Kaip išspręsti klausimą tokiu būdu, kad ir Ukrainos nenuskriaustume, ir „Krymo gyventojų valios“ paisytume?
Ogi nieko nereikia daryti. Tereikia sugrįžti į teisinę erdvę – taip pat, kaip į ją sugrįžo Baltijos šalys, kai pasibaigė sovietinė okupacija. Net teisės klausimais labiausiai neišprusęs žmogus suvokia, jog ten, kur atsiranda tankas, miršta įstatymas. Būtent todėl Baltijos šalys sugrįžo į tą pačią dieną, kuomet išdygo rusų tankas – prie 1940-ųjų metų įvykių. Ir jos deklaravo apie teisėtą savo valstybingumo atstatymą. Visa kas buvo nuspręsta grasinant automato vamzdžiu: referendumai, įstatymai, netgi nuosavybės priklausomybės sprendimai – visi jie buvo paskelbti niekiniais.
Būtent taip reikia pasielgti ir Kryme. Grįžti į 2014-ųjų vasarį ir suvokti, jog po Girkino ir kitų „rusų pasaulio gelbėtojų“ pasirodymo nieko neįvyko ir negalėjo įvykti: nei [Krymo] Aukščiausiosios Tarybos sesijos, nei referendumo, nei naujų rinkimų, nei „Gossovieto“ ir marionetinės vyriausybės sprendimų – visiškai nieko. Visus šiuos sprendimus teks paprasčiausiai atšaukti ir pradėti nuo švaraus popieriaus lapo. O būtent –surengti naujus Autonominės Krymo Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rinkimus, išaiškinti tikrąją Krymo gyventojų valią, sudaryti sąlygas dialogui tarp teisėtos autonomijos valdžios ir ukrainiečių vadovybės dėl Krymui atstovaujančių organų įgaliojimų – tikiuosi, šį kartą jau niekas neprieštaraus, jog tokiame dialoge dalyvautų ir Krymo totorių tautos Medžlisas.
Tačiau suprantama, kad vis tai gali būti įgyvendinta tik po to, kai paskutinysis okupacinio korpuso kareivis pasitrauks iš ukrainiečių žemės, o Rusijos parlamentas – jeigu jis tuo metu apskritai egzistuos –atšauks savo sprendimus apie kitos valstybės teritorijos dalies prijungimą prie Rusijos.
Ir nereikia manyti, jog viso šito įvykti negali. Gali. Būtent tai ir įvyks. 80-ojo dešimtmečio viduryje nedaug kas galėjo nuspėti, jog aukščiausias Sovietų Sąjungos valdžios organas pripažins Baltijos valstybių okupacijos faktą ir jų nepriklausomybės atstatymą. Pabrėžiu – atstatymą, o ne [nepriklausomybės] paskelbimą, o tai reiškia – sugrįžimą į teisinę situaciją, buvusią iki okupacijos.
Bet juk 1991-ais metais būtent taip ir atsitiko. Molotovo-Ribbentropo slaptųjų protokolų egzistavimo ir Baltijos šalių nepriklausomybės pripažinimas tapo vienu paskutinių SSSR aktų, iki galutinai išnykstant„blogio imperijai“ iš politinio pasaulio žemėlapio.
Dabar atėjo metas naujai „blogio imperijai“ sumokėti ir savąsias teisines skolas.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas