Bernardinai.lt
„Prasideda trečiasis Maidanas“, – kiekvieną kartą, kai Kijeve vyksta kas nors tragiško, kai mes tampame protestuotojų susidūrimo su teisėsaugininkais liudytojais, aš girdžiu šią frazę. Deja, sakantieji šią frazę visiškai nesupranta, kas tas Maidanas.
Maidanas – tai ne technologijos, tai net ne protesto mitingas. Maidanas – tai įtūžusi liaudis. Būtent taip: ne „užsirūstinę miestiečiai iš Bolotnaja aikštės“ su madingais kostiumais ir naujomis skrybėlėmis, o įtūžusi liaudis juodomis striukėmis ir kepurėmis. Ir dar debiliška valdžia, kuri netiki, kad ta įtūžusi liaudis eina į gatves pati savo noru. Būtent todėl Rusijoje niekada nebus Maidano – todėl, kad užsirūstinusių miestiečių joje (veikiau Maskvoje, o ne visoje Rusijoje) buvo, yra ir dar bus, o įtūžusi liaudis – tik sena istorija. Ir tai ji dažniausiai tyli tiesiog scenoje.
Ir būtent dėl to ukrainiečių Maidano mes taip pat negreit sulauksime. Ne dėl to, kad daugiau nebėra įtūžusios liaudies, o todėl, kad nebėra debiliškos valdžios. Pastaroji visa Rusijoje nusikamavo. Tiksliau – beveik visa.
Ukrainiečiai 2004 metais išėjo ne į Maidaną, o į mitingą už garbingus rinkimus. Valdžia ėmė ir spjovė į juos, o jie liko aikštėje. Ir jų toje aikštėje radosi vis daugiau ir daugiau. Valdžia, užuot pradėjusi dialogą, pradėjo mąstyti, kaip juos išvaikyti ir kaip legitimizuoti suklastotus rinkimus. Toliau jūs žinote – viskas baigėsi priešlaikiniais rinkimais.
Ir 2013 metais ukrainiečiai išėjo ne į Maidaną. Jie išėjo į mitingą, kad būtų pratęsta eurointegracijos politika. Daugelis jau ketino važiuoti į regionus ir agituoti „už Europą“. Bet valdžia ėmė ir sumušė juos. Nes ji – debiliška. Ir žmonės įtūžo – o kaip jūs pasielgtumėte jų vietoje? Perskaitytumėte Puškiną ir apsiverktumėte? Paskui – Lermontovą, Bloką, Brodskį… О, rusų poezijoje toks laisvos dvasios polėkis – tai ne ukrainiečių kultūrinė provincija! Trumpai tariant, kol jūs deklamavote, jie jau susirinko. O valdžia pradėjo galvoti, kaip juos išvaikyti. O jų vis daugiau ir daugiau. Viskas baigėsi tuo, kad Janukovyčius pabėgo ir dabar turbūt skaito Brodskį. Arba Chodasevičių. Aš juk nežinau, kas jam labiau patinka.
Argi tai ne tragedija – kai stojantieji už Ukrainos suverenitetą meta granatą į vaikinus, kurie gina Ukrainos suverenitetą? Tragedija, skausmas ir gėda.
Tam, kad Maidanas pasikartotų, būtina, kad piliečiai išeitų į mitingą, o valdžia apsimestų, jog jų nėra, pradėtų aikštėje statyti naujametę eglutę ir galvotų, kaip susirinkusiuosius išvaikyti. Bet dabartinė valdžia perėjo du Maidanus. Ir jinai tiksliai žino viską ir apie technologijas, ir apie liaudį. Valdžia du kartus su siaubu žiūrėjo į liaudį iš Maidano tribūnų. Išplėstomis akimis. Aš įsiminiau tas akis. Tai Janukovyčius galėjo pagalvoti, kad visa liaudis atėjo į aikštę tiesiai iš amerikiečių ambasados. Ir Putinas turbūt galvoja taip pat – kad po JAV ambasada yra tuneliai, kuriuose slepiasi dešimt milijonų jūros pėstininkų, perrengtų užsirūstinusiais miestiečiais.
Porošenka ir Jaceniukas taip galvoti negalės – net jei panorės. Žinoma, žmonių, kurie taip mąsto, Ukrainos politikoje yra. Bet Vladimiras Vladimirovičius Putinas atėmė iš šių žmonių rinkėjus, ir tuos rinkėjus laiko užrakintus Krymo, „DLR“ ir „LLR“ užraktais. Taip kad jų fantazijos mažai kam įdomios.
Būtent dėl to gali būti mitingų, demonstracijų, krizių, atsistatydinimų. Ir net tragedijų gali būti – mes tai gerai suprantame. Argi tai ne tragedija, kai palaikantieji Ukrainos suverenitetą meta granatą į vaikinus, kurie gina Ukrainos suverenitetą? Tragedija, skausmas ir gėda.
Bet ne Maidanas.
Daugiau apie autorių: Vitalijus Portnikovas – Kijevo žurnalistas, Laisvės radijo programos „Keliai į laisvę“ autorius ir vedėjas.
Pagal svoboda.org parengė M. Bočiarova