Artėja Lietuvos šimtmečio jubiliejus. Reikia ir ataskaitos už šį laikotarpį. Juk esame atsakingi už tai, kas vyko ir vyksta mūsų šalyje. Tenka nubrėžti ir ateities gaires.
Problemų buvo ir turime daugiau negu reikia. Bet pretendentai į valdžią, padėtį valstybėje stengiasi vaizduoti šviesiomis spalvomis. Juk rinkimai paprastai sprendžia ir jų likimą.
Ką apie valdžią sako šviesios atminties poetas buvęs tremtinys-politikas Vytautas Aleksandras Cinauskas … eilėraštyje: Mano tėvynė – upelio pradžia / Mano valstybė – ne mano valdžia / Mano tėvynė – širdis prie širdies / Mano valstybė – vagis ant vagies.
Taip iškyla būtinybė švelninti situaciją, t. y. ištrinti ribą tarp realybės valstybėje, kurią apibūdina poetas, ir fantazijos, atsispindinčios idėjose. Kaip matome tokios fantazijos tikrai netrūksta. O jeigu atvirai, tai yra tik reklaminis triukas – niekam nieko neįpareigojantis ir niekam neįsipareigojantis.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad pagrindinė problema – Konstitucijoje. Šis dokumentas toleruoja neišvengiamą valstybės griūtį. Taigi, Konstitucijos esminė peržiūra – vadinkime tai idėja Lietuvai – turi tapti kūnu. Spręsdami šį uždavinį įkvėpimo semkimės ir iš Laikinojo Pagrindinio įstatymo, ir iš Estijos bei Suomijos Konstitucijų.