Straipsnyje „Kas mums trukdo gyventi visai kitaip – kaip estams“ (ČIA) nagrinėjome Estijos patirtį vystant šalį po nepriklausomybės atkūrimo. Tenka pripažinti, kad jų pasirinktas kelias – sėkmės kelias. Tai – teisinė valstybė. Visa tai – dėl apgalvoto teisinės sistemos formavimo.
Mes teisinės sistemos pagrindus klojome Laikinajame Pagrindiniame (LP) įstatyme.
Pradėjome anksčiau nei estai
Tai atsispindi Laikinojo Pagrindinio įstatymo dviejuose skirsniuose
14 skirsnis. TEISMAS IR ARBITRAŽAS.
Čia 114 straipsnyje rašoma: Lietuvos teismai sudaromi iš skiriamų teisėjų ir renkamų tarėjų“.117 straipsnyje detalizuojamas teisėjų ir tarėjų statusas: „Teisėjai ir teismo tarėjai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo.
Teisėjams ir teismo tarėjams užtikrinamos sąlygos nekliudomai ir efektyviai vykdyti jų teises ir pareigas.
Valstybės valdžios ir valdymo organų, politinių partijų, visuomeninių organizacijų, visuomeninių judėjimų, pareigūnų ir kitų piliečių kišimasis į teisėjų ir teismo tarėjų veiklą, vykdant teisingumą, draudžiamas ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę įstatymo numatyta tvarka.
Teisėjų ir teismo tarėjų neliečiamumą, taip pat kitas jų nepriklausomumo garantijas nustato Lietuvos teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymas bei kiti Lietuvos įstatymų aktai“.
15 skirsnis. PROKURATŪRA
Čia svarbiausias 125 straipsnis. Priežiūrą, kad visos ministerijos, departamentai, kontrolės organai, valstybinės tarnybos, inspekcijos, vietinės valstybinės valdžios ir valdymo organai, komercinės ūkinės veiklos dalyviai, kitokie valdymo organai, partijos, visuomeninės organizacijos ir visuomeniniai judėjimai, pareigūnai, taip pat piliečiai Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdytų įstatymus, įgyvendina Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras bei jam pavaldūs teritorijų prokurorai.
Pagal LP įstatymo nuostatas priimtas Teismų santvarkos įstatymas, įsigaliojęs 1990 m. kovo 20 d., ir prokuratūros įstatymas, įsigaliojęs 1990 m. liepos 27 d.
Taigi mes starto poziciją užėmėme anksčiau už estus – jie Pagrindinį įstatymą priėmė 1992 m. birželio 28 d.
Kas nutiko, kad estai nušuoliavo pirmyn, o mes įklimpome į pelkę ir smengame vis gilyn?
Nukrypome į teisminės valstybės valdymo modelį
Teisės aktai, priimti remiantis LP įstatymu, sudarė sąlygas formuoti teisinę valstybę. Užtikrino piliečiams teisę dalyvauti valstybės valdyme. Demokratiški teismai su visuomenės atstovais, nepriklausoma prokuratūra, turinti teisę vykdyti teisės aktų patikrą ir kontroliuoti jų vykdymą, reaguojanti į piliečių pareiškimus ir skundus, vykdanti visų valdžios grandžių veiklos priežiūrą ir kontrolę, buvo tas atramos taškas, kuris suteikė piliečiams saugumo jausmą – pasitikėjimą valstybe. Bet tai netiko buvusios sovietinės nomenklatūros atstovams, siekiantiems pakreipti valstybės vystymosi eigą sau naudinga linkme.
Savo užmačioms įgyvendinti jie pasirinko valstybės teisines struktūras: teismus, prokuratūrą, Konstitucinį Teismą. Čia vyravo jų kadrai. Pabrėždami šių struktūrų nepriklausomumo statusą, išvadavo jas nuo bet kokios visuomenės kontrolės ir atsakomybės. Vėliau teliko šį darinį apjungti po bendru gaubtu, turintį teismo su aukščiausiais įgaliojimais pavadinimą – taip ir buvo daroma. Taip ir susiformavo teisminė valdžia su Konstituciniu Teismu (KT) viršūnėje.
Bet tokiam dariniui sukurti ir įgyvendinti reikėjo ir reikia Seimo palaiminimo – sutikimo palaipsniui savo aukščiausius įgaliojimus perduoti sukurtajam dariniui.
Primename įvykių eigą
Pradėta nuo LP įstatymo revizijos. Tuo užsiėmė Aukščiausiosios Tarybos (AT) – Atkuriamojo Seimo Teisinės sistemos komisija (pirmininkas J. Prapiestis).
1992-02-06 AT deputatų rytiniame posėdyje svarstomas Teismų įstatymo įsigaliojimo projektas. Tai buvo daroma neatsižvelgiant į tai, kad Teismų įstatymas jau buvo priimtas ir įsigaliojęs (1990-03-21). Bet kuriuo atveju keičiant šį įstatymą reikėjo surinkti 2/3 deputatų balsų nuo sąrašinio skaičiaus. Sąraše – 131 deputatas. Užsiregistravo 101.
Išrašas iš AT posėdžio stenogramos:
Deputatas J. Orlauskas: „13 skirsnis reglamentuoja bylų svarstymą teismuose. Pagrindinė šio skirsnio esmė, kad teisingumą LR vykdo tik teisėjai profesionalai. Pastabų dėl šio skirsnio nėra“.
Toliau vyko priėmimas. Balsų skaičiuotojas suskaičiavo: „už“ – 86 balsai, „prieš“ – tiek ir tiek, o susilaikiusių nebuvo. Įstatymas priimtas.
Tačiau įstatymui priimti nuo sąrašinio deputatų skaičiaus reikėjo 87,33 balsų.
Taigi, priimtas įstatymas – niekinis.
Balsavimas tikrai buvo istorinis. Likę salėje 86 deputatai priėmė Teismų įstatymą, atitinkantį praėjusio šimtmečio vidurio totalitarinių valstybių, tokių kaip frankistinė Ispanija, prisiekusiųjų instituciją panaikinusi 1936 m., ar nacistinė Vokietija, kur tarėjai iš teismų pašalinti 1939 m., standartus.
Nedalyvavusiems balsavime, o gal ir pasišalinusiems iš posėdžio salės deputatams teko pagrindinis vaidmuo. Jie išsaugojo sąjūdietiškos AT reputaciją. Juk užsiregistravusių posėdyje deputatų pavardės žinomos – jos surašytos registracijos lape. Kadangi balsavimas nebuvo vardinis, balsavusiųjų ir nebalsavusiųjų už įstatymą pavardės liko paslaptyje. Juk ne atsitiktinai?
Taip, nuo 1992-02-06 Lietuvoje įsigaliojo du Teismų įstatymai. Vienas iš jų niekinis. Nepaisant to, visa teismų veikla vyko pagal niekinį, ignoruojant demokratiškąjį, priimtą 1990-03-01.
Beje, abu įstatymai puikuojasi Teisės aktų registre įrašyti atgaline data.
Susidariusią situaciją reikėjo gelbėti. Šiuo reikalu ir vėl užsiima nepakeičiamas J. Prapiestis – dabar jau teisingumo ministras.
1994 m. gegužės 31 d. teisingumo ministro J. Prapiesčio teikimu Seime priimamas pakoreguotas anksčiau minėtas niekinis Teismų įstatymas. Balsavo „už“ – 66, „prieš“ nebuvo, „susilaikė“ 7 Seimo nariai. (Įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d.). Įstatyme apie visuomenės atstovus teismuose – nė žodžio.
Kaip matome, priimant šį įstatymą jokios kvalifikacinės Seimo narių daugumos jau nebereikėjo. Be to, įstatymas nebuvo vardinis, taigi kas balsavo „už“, ir vėl lieka paslaptyje.
Priimtas įstatymas sulaukė neigiamos visuomenės reakcijos. Lietuvos Sąjūdžio iniciatyva klausimas dėl teismų demokratizavimo, grąžinant į juos visuomenės atstovus – tarėjus, buvo įtrauktas į Nacionalinį žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos veiksmų Lietuvos Respublikoje planą (toliau – Planas).
Planas patvirtintas Seimo nutarimu 2002 m. lapkričio 7 d. Čia numatytos priemonės ir terminai dėl tarėjų instituto įgyvendinimo Lietuvos teismų sistemoje. Tam buvo numatytos ir lėšos. Dalis jų – iš Jungtinių Tautų vystymo programos paramos fondo. Bet… argi nekeista – Seimo nutarimas nebuvo vykdomas. Prieš tai pasisakė teisininkai profesionalai, kurie Plano svarstymo metu savo nuomonės net nebuvo išreiškę.
Vėliau Seimas, norėdamas atsiriboti nuo savo patvirtinto Plano, 2004 m. kovo 29 d. pasirašo bendradarbiavimo sutartį su Teisės institutu, atstovaujamo A.Čepo, dėl Studijos parengimo – „Dėl tarėjų instituto Lietuvos Respublikoje įsteigimo tikslingumo ir galimybių“ (Teisingumo ministro raštas 2006-10-(10Nr.(1.12)-7R.7009).
Darbo imasi instituto ekspertai: V. Andriulis, T.Čaplikas ir kt. Autorinio atlygio dydis – 5 000Lt. Studijos užduotis – įrodyti, kad tarėjų institutą steigti netikslinga ir nėra galimybių. Tą ekspertai ir įrodo.
Pasirodo, tarėjus teismuose įteisinti netikslinga, nes tai per daug brangu. Štai ekspertė Mačernytė rašo, kad vien mantijoms reikės 14 mln. Lt. (studija 56 p.). Nors mantijų tarėjai nenešioja, o kur dar kiti dalykai – ženklai, kabinetai persirengimui ir t.t. Taip išlaidos metams iš viso 49,2–70,8 mln. Lt. Minėtoje studijoje išreiškiamos abejonės dėl piliečių brandos vykdyti tarėjų funkcijas. Čia teigiama: „Kyla klausimas, ar tarėjų instituto įvedimas gali būti parama teismo valdžios veiklai, kai Lietuvos visuomenė yra pereinamajame laikotarpyje į demokratinę?“ (Studija, 57 p.).
Čia ekspertai gal ir teisūs, nes „perbrendusi“ teismo valdžia gali ne visur tikėtis sutarimo su „nesubrendusiais“ visuomenės atstovais. Be to, minėtoje studijoje atsirado nuostata, kad norint grąžinti tarėjų institutą į teismų sistemą jau reikėtų ir Konstitucijos pataisos. Štai kokią galią įgavo 1994 m. paprasta Seimo narių balsų dauguma priimtas Teismų įstatymas.
Bet yra kaip yra. Beveik visos partijos, eidamos į rinkimus, įsipareigodavo įteisinti visuomenės atstovus teismuose. Tačiau po rinkimų – kaip visada, ir tai tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį.
Ne išimtis ir LVŽS, kuri aiškiai įsipareigojo įteisinti tarėjų instituciją, bet užkibo ant netikėto masalo – „konstitucinio skundo“, kuris neturi nieko bendro su prisiimtais įsipareigojimais.
Konstitucijos pataisą dėl konstitucinio skundo bandyta priimti Seime 2017 m. birželį, bet nesėkmingai. Bent dabar Seimas turėtų pasidomėti, kas ir kodėl taip rūpinasi šia idėja?
Reikalas paprastas – ,konstituciniu‘ skundu KT siekia panaikinti ribą, kuri trukdo jam tapti „Teismu“. Konstitucijoje tokia privilegija nenumatyta. O viena iš priežasčių, kodėl jis negali vadintis teismu, yra ta, kad pagal Konstituciją žmogus negali kreiptis į KT, taigi šis teismas neturi vieno iš pagrindinio teismų bruožo – jis nepriima žmonių pareiškimų ir jų negina, t. y. neįgyvendina Konstitucijoje numatytos vienos iš universaliausių žmogaus teisių – jų gynimo teisme.
Nežiūrint to, kad KT savo paties nutarimu yra pasivadinęs teismu ir stengiasi įrodyti savo viršenybę Aukščiausiojo Teismo atžvilgiu, kurio statusas aiškiai apibrėžtas Konstitucijoje.
Tačiau KT siekis vadintis teismu – daugiau negu abejotinas.
Esant dabartinei situacijai tenka sutikti su advokato Š. Vilčinsko požiūriu į šį teismą (Lietuvos advokatūra 2013 m. Nr.146) „Svarbiausias konstitucinis Konstitucinio teismo paradoksas yra tas, kad jis tarsi priemonė užglaistyti gana šiurkščias kitų valdžių praktiškai įstatymų leidėjo padarytas klaidas, kurios ne tik kad pažeidžia, bet ir laužo žmogaus teises“
Taigi Teisminės valstybės formuotojai išlieka nuoseklūs. Jie pasitiki rėmėjais, kurių gausa nors ir nepakankama buvo pirmojo balsavimo metu, bet jų viltis, kad galimai persiorientavęs Seimas priims siūlomą Konstitucijos pataisą ir įteisins KT visų valdžių viršūnėje, išlieka.
Kas dėl visuomenės atstovų (tarėjų) teismuose, tai čia reikalas sudėtingesnis, nes teismai yra uždara, buvusiųjų valdoma, struktūra, primenanti sektą, taigi pašaliniai čia nepageidaujami, bet visuomenei nuraminti, pažadėti galima. Jie duoda suprasti, kad priėmus pataisą bus galima pereiti prie teismų reformos, integruojant į šią sistemą visuomenės atstovus. Šiuo reikalu netgi dar praėjusios Vyriausybės yra patvirtinta visuomeninių teisėjų (tarėjų) instituto teismuose koncepcija. Tiesa, kaip minėta, pažadas nenaujas – su kelių dešimtmečių stažu. Matyt, šiuo patyrimu bus naudojamasi ir dabar.
Estijoje, į kurią mes orientuojamės, tokių problemų nėra ir negali būti, nes čia nėra Konstitucinio Teismo. Šias funkcijas sėkmingai atlieka Aukščiausiasis Teismas. O visuomenės atstovai teismuose sėkmingai darbuojasi nuo pat nepriklausomybės atkūrimo tarėjai, nes jų statusą užtikrina Teismų įstatymas. Mums sekti jų pavyzdžiu būtų sudėtingiau, nes turime tik tris idėjas, priimtas aukščiausiuoju lygiu, kuriose teisinė sistema išvis neatsispindi.
Optimizmo teikia JAV Helsinkio komisija, sudaryta iš JAV Atstovų Rūmų ir Senato narių bei kelių administracijos pareigūnų, surengusi posėdį dėl Neringos Venckienės (žr. ČIA ir ČIA).
Tęsinys – kitoje publikacijoje,
V. Vilimas, R. Kupčinskas