Konstitucija reglamentuoja pamatinius valstybės ir visuomenės gyvenimo aspektus. Tai yra pagrindinis valstybės įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią, nustatantis valstybės politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus.
Darnų valstybės vystymąsi lemia politinių ir ekonominių sistemų formavimas laikantis pagrindinių pripažintų teisės nuostatų:
Pirma – teisingumas yra valstybės pamatas. Posakis dar iš Romos laikų ir priklauso Aurelijui Augustinui. Antra – įstatymai. Prasti įstatymai yra žiauriausia tironijos forma (Edmundas Berkas, anglų-airių politikas, rašytojas, oratorius, filosofas). Trečia – dura lex, sed lex – žiaurus įstatymas, bet vis dėlto įstatymas.
Be to, teisinės valstybės valdžios sąrangoje paprastai yra nepriklausoma institucija, turinti įgaliojimus vykdyti visų valdžios grandžių veiklos priežiūrą.
Lietuvos valstybės raidos gairės Laikinajame Pagrindiniame (LP) įstatyme
Čia svarbiausi du skirsniai. 14 skirsnis, 114 straipsnis. Šiame straipsnyje aiškiai suformuluota demokratiškų teismų sandara: „Lietuvos teismai sudaromi iš renkamų teisėjų ir teismo tarėjų“; ir 15 skirsnis, 125 straipsnis: „Aukščiausiąją priežiūrą, kad visos ministerijos, žinybos, įmonės, įstaigos ir organizacijos, vietinių Liaudies deputatų tarybų vykdomieji organai, kolūkiai, kooperatinės bei kitokios visuomeninės organizacijos, pareigūnai, taip pat piliečiai Lietuvos teritorijoje tiksliai ir vienodai vykdytų įstatymus, įgyvendina Lietuvos Respublikos prokuroras bei jam pavaldūs žemesnieji prokurorai.“ 129 straipsnis: „Lietuvos prokuratūros organai vykdo savo įgaliojimus nepriklausomai nuo valstybinio valdymo organų ir savivaldybių, būdami pavaldūs tik Lietuvos Respublikos prokurorui. Prokuratūros organizavimo ir veiklos tvarką nustato Lietuvos prokuratūros įstatymas.“
Remiantis LP įstatymu buvo paruošti ir priimti Teismų santvarkos įstatymas (įsigaliojo 1990 m. kovo 21 d.) ir Prokuratūros įstatymas (įsigaliojo – 1990 m. liepos 27 d.).
Priimti įstatymai garantavo piliečiams teisę tiesiogiai arba per savo atstovus dalyvauti valstybės valdyme. Tokias teises jiems suteikė demokratiškais pagrindais formuojami teismai ir savarankiška nepriklausoma prokuratūra, reaguojanti į piliečių pareiškimus ir skundus, vykdanti visų valdžios grandžių veiklos priežiūrą.
Panašios nuostatos ir Estijoje
Šioje šalyje Konstitucija priimta 1992 m. birželio 28 d. Apie prokuratūrą Konstitucijoje neužsimenama. Jos pavaldumas nustatomas įstatymu. Pavaldi Teisingumo ministerijai. Bet Konstitucijoje įteisinta nepriklausoma teisingumo kanclerio institucija. Teisingumo kancleris prižiūri įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių ir vietos valdžios institucijų atitikties Konstitucijai ir įstatymams teisės aktus. Kiekvienas Estijos pilietis turi teisę kreiptis į teisingumo kanclerį raštu arba žodžiu dėl jo teisių pažeidimo.
Dėl visuomenės atstovų teismuose jokių problemų nebuvo. Priimtame teismų įstatyme visuomenės atstovams skirta 13 straipsnių (nuo 103 iki 113 imtinai). Estijos piliečiams jokių pretenzijų dėl jų brandos dalyvauti vykdant teisingumą, taip pat ir valdant valstybę, niekas nereiškė. Matyt, čia turėjo įtakos buvusių sovietinių teisininkų liustracija.
Estijos patirtimi dalijosi ir Suomija priimdama naują Konstituciją 2000 m. kovo 1 d. Turima galvoje teisingumo kanclerio instituciją. Be to, čia, skirtingai nei Estijoje, konstitucingumo priežiūrą vykdo Parlamento Konstitucinės teisės komitetas (Suomijos Konstitucijos 74 str.). Estijoje šios funkcijos pavestos Aukščiausiajam Teismui (Estijos Konstitucijos 149 str.).
Nei Suomijoje, nei Estijoje jokio Konstitucinio Teismo nėra.
Lietuvoje reikalai pakrypo kitaip
Minėtas LP įstatymas gyvavo iki 1992 m. spalio 25 d., t. y. iki naujos Konstitucijos priėmimo. Tenka pastebėti, kad dar prieš priimant naują Konstituciją ir netgi ją priėmus, savo veiklą išvystė buvusi sovietinė nomenklatūra, taip pat ir teisininkų korpusas. Jokios liustracijos nebuvo. Jie pamatė, kad šalyje valdžia slysta iš rankų, o perspektyvoje jau šmėžavo privatizacijos ir žemės reformos kontūrai, todėl nusprendė veikti neatidėliotinai. Pradėta nuo LP įstatymo revizijos.
Sovietinių teisininkų įtikinti AT deputatai 1992 m. vasario 6 d. inicijuoja naujo Teismų įstatymo priėmimą, kuriame visuomenės atstovai šalinami iš teismų sistemos. Tai buvo daroma neatsižvelgiant į tai, kad Teismų įstatymas jau buvo įsigaliojęs (1990 m. kovo 21 d.).
Naujam Teismų įstatymui priimti reikėjo surinkti 2/3 deputatų balsų nuo sąrašinio skaičiaus. Įstatymo priėmimo metu užsiregistravo 101 deputatas, sąraše – 131.
Įstatymo projekte atsiranda nuostata, kad teisingumą LR vykdo tik teisėjai profesionalai. Už šį pakeitimą balsavo – 86 deputatai. Susilaikiusių ir balsavusių prieš nebuvo. Kvalifikacinė dauguma turėjo būti – 87,33 balsai, trūko 1,33 balso. Faktiškai įstatymo projektas turėjo būti atmestas, bet nežiūrint į tai balsavimas buvo įskaitytas.
Taigi, 86 deputatai priėmė Teismų įstatymą, atitinkantį praėjusio šimtmečio vidurio totalitarinių valstybių, tokių kaip frankistinė Ispanija, kuri prisiekusiųjų instituciją panaikino 1936 m., nacistinė Vokietija tarėjus iš teismų pašalino 1939 m.
Nedalyvavę balsavime, o gal ir pasišalinę iš posėdžio salės deputatai atliko pagrindinį vaidmenį. Jie išsaugojo sąjūdietiškos AT reputaciją. Juk užsiregistravusių posėdyje deputatų pavardės žinomos. Jos surašytos registracijos lape. Balsavimas nebuvo vardinis. Taip, balsavusiųjų už įstatymą pavardės liko paslaptyje.
Priėmus šį įstatymą, nuo 1992 m. vasario 6 d. Lietuvoje pradėjo galioti du teismų įstatymai. Vienas iš jų niekinis, bet vėliau į teisės aktų registrą įrašyti abu.
Praėjus kuriam laikui valdantiesiems teliko išsirinkti iš jų vieną ir, be abejo, „demokratiškesnį“. Tai atliko jau išrinktas Seimas, Teisingumo ministerijos teikimu (ministras J. Prapiestis). 1994 m. gegužės 31 d. priimamas Teismų įstatymas Nr. I-480, kuris įsigalioja 1995 m. sausio 1 d. Nuo šios datos nutrūksta ankstesnių dviejų įstatymų galiojimo laikas. Šiam įstatymui priimti jokios kvalifikacinės daugumos, matyt, jau nebereikėjo. Taip nusprendė profesionalai.
Patvarkius teismus pagal sovietinės nomenklatūros poreikius, liko dar neišspręsta problema ir turbūt pagrindinė, kuri privatizatoriams ir reformatoriams trukdė vykdyti savo užmačias, – tai prokuratūra. LP įstatymas ją įvardijo kaip nepriklausomą instituciją, turinčią įgaliojimus vykdyti visų valdžios grandžių veiklos priežiūrą.
Šiuo reikalu jau užsiėmė naujai išrinktas Seimas. Taigi, skubėta neutralizuoti šią instituciją. Čia vėl suveikė profesionalai. Jie į Konstitucijos projekto 153 str. įrašė, kad po to, kai Konstitucija bus priimta referendumu, Seimas iki 1993 m. spalio 25 d. 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti kai kurias Konstitucijos nuostatas, taip pat ir 118 straipsnį, susijusį su prokuratūra. Matyt, turėtas tikslas šiame straipsnyje suformuluoti nuostatas ribojančias prokuratūros galias. Tai patvirtino tolimesnė įvykių eiga.
Seimas vietoje 118 Konstitucijos straipsnio pirmiausia ėmėsi Prokuratūros įstatymo, nors tai privalėjo daryti remdamasis pakeistu 118 Konstitucijos straipsniu. Taip, 1994 m. spalio 13 d. atsiranda naujas Prokuratūros įstatymas Nr. I-599 (įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d.). Preambulė tokia: „Lietuvos Respublikos prokuratūra, kaip prokurorų ir tardytojų visuma, yra savarankiška teisminės valdžios dalis…“ Tokiam įstatymui priimti talkino KT savo nutarimu 1994 m. vasario14 d. (plačiau: žr. ČIA).
Taip, nuo šiol teismai gavo pastiprinimą – po savo sparnu priglaudę nepriklausomą prokuratūrą, kuri iki tol privalėjo vykdyti visų valdžios grandžių, taip pat ir teismų, priežiūrą.
Bet 118 Konstitucijos straipsnis dar nebuvo pakeistas, todėl reikėjo atlikti ir šią procedūrą. Nuo Prokuratūros įstatymo priėmimo praėjus 7 metams keičiamas 118 Konstitucinis straipsnis. Čia jau reikėjo kvalifikacinės Seimo narių daugumos (94 balsų „už“).
Jau po pirmo balsavimo 2002 m. rugsėjo 17 d. nesurinktas reikiamas balsų skaičius, trūko 15 Seimo narių balsų, todėl kitas balsavimas įvyko jau tik po metų. Bet nesismulkinta – 2002 m. spalio 1 d. perbalsuota antrą kartą. Taigi, straipsnio pakeitimas tapo niekiniu, nors jis puikuojasi mūsų Konstitucijoje.
Tenka pastebėti, kad pakeistame 118 Konstitucijos straipsnyje netgi nenurodyta prokuratūros vieta valdžių sąrangoje. Tai nusprendė Seimas paprasta balsų dauguma priimtame jau minėtame Prokuratūros įstatyme.
Po teismų ir prokuratūros pertvarkos nesustota. KT savo nutarimu 2006 m. birželio 6 d. paskelbė, kad „Konstitucinis Teismas“ – teisminė institucija“. Kitaip tariant penktoji aukščiausia teismų pakopa, nors Konstitucija jam tokių galių nesuteikia. (Plačiau žr. ČIA).
Taip buvo atvertas kelias formuotis didžiajai korupcijai valstybėje – prekyba įstatymais, teismų sprendimais bei valstybiniais užsakymais. Sąlygas didžiajai korupcijai sudarė įstatymų priėmimo technologija – Lietuvoje iki 2014 m. nebuvo įsteigtas teisės aktų registras.
Konstitucijoje įsitvirtinusi nepriklausoma, pati save prižiūrinti teisminė valdžia pasistengė tapti korupcinių bylų tyrimo užuovėja. Tai patvirtina įvestas į Baudžiamąjį kodeksą bausmių diapazonas už korupcinius nusikaltimus ir teismų praktika, suteikianti indulgencijas už tuos pačius nusikaltimus. (Plačiau žr. ČIA).
Tai viena iš priežasčių, kodėl žmonės emigruoja, o emigravę nesiruošia grįžti.
Po visų manipuliacijų turime rezultatus – esame tie, kurie iš visų Europos Sąjungos šalių nyks sparčiausiai, 2080 m. mūsų liks tik 1,65 mln. Pasak demografės, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorės Vlados Stankūnienės, tokių pesimistinių prognozių, kurias pateikė „Eurostat“, dar nebūta; esame tie, kurie taip sunkiai skinasi kelią į EBPO narius; esame tie, kurių pasitikėjimas teismine valdžia vienas iš mažiausių ES; esame tie, kurie pasaulyje šiuo metu yra pirmajame penketuke pagal savižudybių skaičių 100 000 gyventojų, tai labai nepalankus visuomenės sveikatos rodiklis; pagaliau esame tie, kurie pagal suvartojamą alkoholio kiekį, tenkantį vienam žmogui (141 l), užimame pirmaujančias pozicijas.
Susidariusi situacija pradeda kelti nerimą ir sukurtos sistemos architektams. Vienas iš jų buvęs KT teisėjas ir šio Teismo pirmininkas E. Kūris. Šiuo metu jis Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas, gavęs aukštą prezidentės apdovanojimą. Štai jis teigia, kad „pagal mūsų Konstituciją KT, kitaip nei kai kuriose kitose šalyse, nepanaikina antikonstitucinio akto, bet tas aktas netenka galios ir negali būti taikomas. „Tai tarsi negyvėlis, kurį dar reikia palaidoti: jame teisės nebėra, bet pats antikonstitucinis aktas ar jo nuostata formaliai yra“ („Veidas“, 2012-01-17). 2018 m. vasario 15 d. žurnalisto paklaustas, ar ne laikas keisti Konstituciją, atsako, kad jos tekstas paskelbtas tada, kai dar nebuvo baigtas rašyti. Tad tekste atsirado ir tokių dalykų, kurių neturėjo atsirasti. Bet kaip teisinė visuma mūsų Konstitucija yra brandus aktas. Tos brandžios teisinės visumos tęstinumą užtikrina KT jurisprudencija. (Plačiau žr. ČIA).
Kaip matome, buvęs KT pirmininkas pripažįsta įstatymus negyvėlius, kurie iki 2014 m. net nebuvo registruojami. Taip ir neaišku, kur jie rado prieglobstį? Jis taip pat pripažįsta, kad Konstitucija paskelbta nebaigta rašyti, bet kartu konstatuoja, kad jos tolesnis rašymas patikėtas KT jurisprudencijai, ką šis iki šiol sąžiningai ir vykdo. Bet p. Kūris neužsimena apie KT jurisprudencijos atsakomybę už dabartinį chaosą valstybėje, kurio pagrindinė priežastis – teisinės sistemos degradacija, paremta konstitucinėmis nuostatomis. Išeitį iš aklavietės siūlė ir siūlo visos partijos prieš rinkimus, bet po rinkimų situacija stabilizuojasi – prasideda atokvėpis iki kitų rinkimų.
LŽVS taip pat nėra išimtis. Jie teigia ir įsipareigoja:
„TEISINGUMAS – SOCIALINIO STABILUMO IR ŽMONIŠKUMO GARANTAS. Didinsime viešųjų ir administracinių paslaugų kokybę bei prieinamumą. Įtrauksime visuomenę į teisingumo vykdymą, įsteigdami tarėjų institutą. Vykdysime žmogaus teisių pažeidimų prevenciją. Atkursime pasitikėjimą teismais ir prokuratūra.“
Tiesą pasakius, įsipareigojimus jau pradėjo vykdyti, bet ne savo, o pasiūlytus ponų Bernatonio ir Sabatausko – ėmėsi individualaus konstitucinio skundo. Ačiū Dievui, kol kas nesėkmingai. Atsirado mąstančių nors iš opozicijos. (Plačiau žr. ČIA).
Kelias iš užburto rato – tik esminės Konstitucijos pataisos
Kaip matome, per visą nepriklausomybės laikotarpį palaipsniui „step by step“ iš projektuotos teisinės valstybės (LP įstatyme) tapome teismine, turinčia pastoviai, grupelės sovietinių teisininkų profesionalų doktrinomis „tobulinamą“ Konstituciją. Viso to rezultatas – degradavusi teisinė sistema ir degraduojanti valstybė. Atsidūrėme ant išlikimo ribos. Tai patvirtina faktai.
Kas lieka daryti? Padėkoti profesionalams ir grįžti prie starto linijos, pasinaudoti Estijos pavyzdžiu, t.y. Konstitucijai grąžinti žmogišką veidą – kaip Estijos. Tuomet visi piliečiai ją supras be apsišaukėlių aiškintojų. Žinoma, tokį žingsnį aiškintojai ir jų rėmėjai pasmerks. Bandys mus prilyginti „nusikaltėliams“ – lenkams, vengrams, rumunams, netgi ukrainiečiams, paskelbusiems korupcijai griežtą „ne“ ir už tai įrašytiems ES į juoduosius sąrašus.
Mums būtų kur kas paprasčiau, nes esame įvairių ES ir kitų organizacijų oficialiai pripažinti neįgaliais (apie tai tekste). Ieškome išeities – savo Konstituciją siekdami pertvarkyti pagal pažangiausios buvusios sovietinės respublikos – Estijos – pavyzdį. Po tokios transformacijos įdomiausia būtų Venecijos komisijos ir kitų iš ES prižiūrėtojų reakcija. Bet ji, ko gero, būtų mums palanki.
Apie mūsų Konstitucinį Teismą nekalbame, nes jis save mato aukščiau Konstitucijos (plačiau žr. ČIA).