Vladas Vilimas, Rytas Kupčinskas. Valstybė be demokratinės teisėsaugos – šalis be ateities

Teisingumas yra valstybės pamatas. Teisingumą vykdo tik teismai (109 Konstitucijos straipsnis). Čia turima galvoje demokratiškai suformuoti teismai. Tokiuose teismuose be teisėjų profesionalų dalyvauja ir visuomenės atstovai: prisiekusieji, tarėjai. Visuomenės atstovai iš teismų šalinami tik totalitarinėse valstybėse.

Kitas svarbus faktorius vykdant teisingumą – įstatymai, kuriais vadovaujasi teismai. Teigiama, kad prasti įstatymai – žiauriausia tironijos forma (Edmund Burke, 1729–1797). Čia vėl yra savos taisyklės, kurių nesilaikant galima sukurti jau minėtų „prastų“, korumpuotų įstatymų. Norint to išvengti priimant įstatymus būtina nepriklausoma institucija jų patikrai.

Be viso šito, turi būti ir nepriklausoma institucija kontroliuojanti, kaip įstatymai vykdomi. Paprastai patikrą vykdanti institucija kontroliuoja ir įstatymų vykdymą. Lietuvoje šias funkcijas iki 1994 m. vykdė nepriklausoma generalinė prokuratūra. Estijoje šią funkciją nuo pat nepriklausomybės atstatymo iki dabar vykdo nepriklausoma Teisingumo kanclerio institucija.

Demokratinėje valstybėje piliečiai turi teisę ginti savo teises ir laisves ne tik bendrosios ir specializuotos kompetencijos teismuose, bet ir Konstituciniame Teisme arba šiam teismui atstovaujančioje institucijoje (Estijoje toks yra Aukščiausiasis Teismas). Ši teisė yra ypatinga konstitucinių teisių ir laisvių apsaugos nuo viešosios valdžios neteisėtų sprendimų priemonė.

Išvardintomis nuostatomis naudojasi ES piliečiai. Tarp jų – ir tokios pokomunistinės šalys kaip Čekija, Estija, Latvija, Lenkija, Vengrija.

Lietuvoje padėtis kitokia. Čia visuomenės atstovai iš teismų sistemos pašalinti 1995 m. (atitinka totalitarinių valstybių reikalavimus). Tiesa, prieš rinkimus visos partijos žada juos grąžinti atgal. Tai tęsiasi jau ištisą dvidešimtmetį.

Kas liečia priimtų įstatymų patikrą ir jų vykdymo kontrolę, šiuo reikalu po nepriklausomybės atstatymo visus įgaliojimus turėjo nepriklausoma prokuratūra. Bet 1994 m. vasario 14 d. Konstitucinis Teismas nutarė, kad prokurorų įgaliojimai tikrinti valdymo aktų teisėtumą prieštarauja Konstitucijai, ir nusprendė pats imtis vykdyti šias funkcijas. Bet, deja, nesėkmingai. Be to, būtų nerimta, kai institucija, pagal savo kuriamas doktrinas keičianti pačią Konstituciją, save dar ir kontroliuotų.

Taip Lietuva tapo vienintele šalimi ES, kuri neturi savo atstovų teismų sistemoje. Šalimi, kurios piliečiai neturi teisės kreiptis į aukščiausias teismines instancijas (konstitucinis skundas). Šalimi, kurioje piliečiai gali būti teisiami pagal nepatikrintus, galimai korumpuotus įstatymus.

Visa tai tęsiasi jau ištisą dvidešimtmetį. Rezultatus matome: pagrindinis iš jų – artėjantis milijoninio emigranto „jubiliejus“.

Kokia išeitis? LVŽS savo programoje, kaip anksčiau visos sisteminės partijos, įsipareigojo įteisinti tarėjų instituciją ir ypatingojo prokuroro pareigybę, kurio tarnybai būtų galima pavesti priimamų įstatymų patikrą ir jų vykdymo kontrolę (Estijos pavyzdys). Tačiau nežiūrint to, kad norai tikrai geri, jie praktiškai yra neįgyvendinami, nes Konstitucinis Teismas tam nepritars – reikės keisti pačią Konstituciją.

Telieka viena išeitis – paruošti Konstitucijos pataisų projektą ir organizuoti šiuo reikalu referendumą. Sąlygos tai daryti ypač palankios. Bet prieš tai būtina sudaryti nepriklausomą komisiją, kuri atliktų priimtų įstatymų patikrą, t.y. nustatytų galimai korumpuotus įstatymus, paprastai vadinamus „įstatymais su spragomis“. Su komisijos tyrimo rezultatais supažindinti visuomenę. Lėšų šiam reikalui galima surasti sumažinus Nacionalinei teismų administracijai skiriamus asignavimus (2017 m. skirta 11 mln. Eurų).

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
10 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
10
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top