(Ištraukos iš straipsnio 15min.lt)
2023-ieji metai buvo šaltas dušas tiems optimistams, kurie vis dar tiki nelygstama Vakarų liberaliosios demokratijos galia arba tiesiog bukai kartoja nuvalkiotą frazę „bet niekas nieko už ją geresnio nesugalvojo“.
V amžiaus romėnai irgi galėjo visai pagrįstai sakyti, kad Romos imperija – didžiausia visų laikų Vakarų pasaulio galia, ir niekas nieko už ją geresnio nesugalvojo.
Prieš 100 ir 200 metų liberaliosios demokratijos principai tarnavo siekiant labai aiškaus tikslo: laisvės. Pati santvarka nebuvo laikoma nei savitiksliu, nei stabu.
Šiandien situacija radikaliai kinta: liberalioji demokratija tapo tikėjimu, politine religija, pažangos kultu, išstūmusiu Vakaruose ir krikščionybę, ir politinę filosofiją (žr. Patrick J. Deneen. Democratic Faith, 2005, p. 6-16; John Gray. Heresies. Against Progress and Other Illusions, 2004, p. 1-5).
Kaip ir dauguma religijų, demokratinis tikėjimas elgiasi su tiesa ir tikrove taip, kaip liepia tikėjimas, o ne taip, kaip liepia tiesos ir tikrovės pripažinimas. Todėl propaganda įsiskverbia į informaciją ir analizę taip giliai, jog prieštaravimas propagandiniams vaizdiniams neretai prilygsta tikinčiojo jausmų įžeidimui.
Panašiai nutiko kalboms apie neišvengiamą Ukrainos pergalę bei Krymo susigrąžinimą 2023 m. vasarą (Benas Hodges’as) ir labai retiems teiginiams, kad įmanomi kur kas blogesni scenarijai (prezidento patarėjas Kęstutis Budrys – prieš metus).
<…> Apskritai „pakankamos“ Vakarų karinės pagalbos Ukrainai, Vakarų vienybės ir Zeitenwende santykiuose su Rusija, „triuškinamo poveikio“ ekonominių sankcijų Rusijai ir neišvengiamos Ukrainos pergalės naratyvai buvo tas 2022 m. sukurtas didysis demokratijų mitas, kurį 2023 metai nuosekliai dekonstravo ir iš kurio dabar lieka tik liūdnai atrodančios nuolaužos.
<…> Dar didesnė problema yra lyderystės stoka Vakarų liberaliosios demokratijos flagmano – Jungtinių Valstijų politikoje. Nei Joe Bidenas, nei Donaldas Trumpas, nei Barackas Obama, nei George’as W. Bushas nėra tie lyderiai, kuriais Vakarai galėtų didžiuotis ir pasikliauti – ypač karų ir krizių laikais.
Amerikos visuomenei tikrai kažkas negerai, jei ji šitiek metų neranda geresnių kandidatų į prezidentus už visiškai nusilpusį senolį ir neišprususį hiperaktyvų pinigų maišą. Maža to, Amerika turi viceprezidentę, galinčią tinkamumo pareigoms požiūriu konkuruoti nebent su mūsų buvusia Seimo pirmininke Loreta Graužiniene. Nors Graužinienė atrodė šiek tiek rimčiau.
<…> Tokios manipuliacijos tik apsunkina straipsnio pradžioje cituoto Deneeno aprašomą situaciją, kai demokratinė valdžia nepasitiki nuosavu demosu ir ieško būdų, kaip savo atstovavimą tautai padaryti kuo mažiau priklausomą nuo tautos.
Demosas, savo ruožtu, įpranta netikėti valdžia, bet vis dar tiki Demokratiją taip, kaip liepia to nedaryti pirmasis Dievo įsakymas. Rinkėjas tiki esąs sukurtas pagal Demokratijos paveikslą, kaip kad krikščionys mokomi, jog žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą.
Tokiam rinkėjui galima drąsiai meluoti apie priešlaikinius rinkimus ir atsistatydinimą, pasakoti apreiškimus apie „nebegalime tylėti“, žadėti, kad Ukraina greit laimės, Vakarų padedama, sakyti, kad ekonominės sankcijos veikia ir stabdo Rusiją, etc.
Toks rinkėjas jau – nebe homo politicus, o homo religiosus. Jis ne tiek mąsto ir svarsto, kiek garbina ir nekenčia. Jo garbinamas Apšvietos produktas – liberalioji demokratija – atsigręžia prieš savo pačios politinį racionalumą ir, kaip mitinė gyvatė Uroboras, ima ryti save. 2023 metais nemaža dalis Vakarų demokratinio politinio kūno pradingo šiuose religinio įtikėjimo nasruose.