Vladimiras Laučius. Baltarusijos spąstai

DELFI.lt

Prieš 29 metus žlugo komunistų „vanagų“ pučas Sovietų Sąjungoje. Imperija subyrėjo, bet jos lavono fragmentai per dešimtmetį prisikėlė: iš pradžių Minske, po to – Maskvoje. Rytų Europoje prasidėjo „The Walking Dead“ epocha.

Baltarusijos batka Aleksandras Lukašenka prieš 26 metus tapo pirmuoju sovietinio paveldo restauratoriumi europinėje buvusios imperijos dalyje.

Viktoro Cojaus perestrojkos laikų daina, skambanti baltarusių kovos prieš Lukašenkos režimą fone, atspindi įvykių šioje kaimyninėje valstybėje projekciją iš anų – perestrojkos – laikų į dabartį.

Sovietinį tęstinumą įtvirtinantį režimą ilgai palaikiusi ar bent jau toleravusi baltarusių visuomenė ėmė reikalauti radikalių permainų – tiesos, laisvės ir demokratijos. Nacionalinė vėliava sukilo prieš sovietinę vėliavą.

Panašios nuotaikos kunkuliavo ir Rusijoje likus maždaug vieneriems metams (arba kiek mažiau) iki pučo, padėjusio priešpaskutinį tašką SSRS istorijoje. 1991 m. pradžioje Maskvoje ir Leningrade vyko masinės demonstracijos su reikalavimais SSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui atsistatydinti.

Gorbačiovo, kaip ir Lukašenkos, rankos tada jau buvo suteptos civilių krauju.

1991 m. vasario mėnesį Gorbačiovo atsistatydinimo pareikalavo Rusijos vadovas ir faktinis tuometės opozicijos komunistų režimui lyderis Borisas Jelcinas.

Lyderis, kuris 1991 m. įveikė pučistus ir panaikino Rusijoje sovietų valdžią. Lyderis, kuris pats priklausė SSRS valdančiajam elitui, buvo palaikomas nemažos to elito dalies, nebijojo imtis revoliucinės lyderystės ir turėjo permainų epochos politikui būtinų savybių.

Baltarusija šiandien neturi nei savo Jelcino, nei esminio skilimo valdančiajame elite. Ji neturi net politinės opozicijos. Ne todėl, kad nėra opozicionierių, o todėl, kad tarp jų nematyti lyderių, valstybininkų, tikrų politikų.

Atviros visuomenės būreliai, diskusijų klubai ir jų dalyviai, kalbantys daugiau Vakarams arba sau patiems nei nuosavai tautai, beveik nesiskaito. Net jei pasivadintų koordinacinėmis tarybomis, daugeliui baltarusių jie atrodytų nerimtai arba išvis – niekaip.

Kol kas protestus Baltarusijoje maitina ne artikuliuotos politinės idėjos ir aiškios alternatyvos esamai valdžiai, o tiesiog vienas tęstinis įvykis – prezidento rinkimai ir jų padariniai. Labai abejotina, ar to įvykio būtų pakakę, jei batka būtų buvęs gudresnis ir skyręs sau ne 80, o, tarkime, 55 proc. balsų.

Dabar šis įvykis palaiko ir masinius protestus, ir geriausiai žinomo tų protestų simbolio – Sviatlanos Cichanouskajos – politinį įvaizdį.

Tačiau vien įvykio, kuris nuolat tolsta laike, gali būti per maža, kad iš proginės politinės komunikacijos išsirutuliotų tikra politika – su politine lyderyste, politine vizija ir visuomenės politine, ne vien emocine, parama.

Visų šitų dalykų kol kas nėra. Ir nežinia, ar bus. Daug kas priklauso ir nuo Baltarusijos opozicionierių, ir valdančiojo elito apsisprendimų, ir to žaidimo, kurį žaidžia Kremlius. Tačiau be galo svarbus išlieka visuomenės nuotaikų faktorius.

O protestuojančios visuomenės dalies nuotaikose – nemažai Cojaus apolitiško romantizmo ir perestrojkos laikų revoliucinio nepasitenkinimo bei lūkesčių. Lietuvoje daug kas įsivaizduoja, kad tai – gera žinia mums ir jiems.

Gali būti, kad tai – gera žinia. Bet tai gali būti ir spąstai.

Tai bus spąstai tuo atveju, jei įsivelsime į tokį galios žaidimą, kurio taisyklių iki galo nesuvokiame, kuriam galbūt tiesiog esame per maži arba kurio nesugebame laimėti dėl savo žaidėjų menkos meistrystės ir politinės patirties stokos.

Tai bus spąstai tuo atveju, jei, užuot palaikę tirono engiamą pilietinę visuomenę ir reikalavę tikrų, o ne butaforinių ES sankcijų Lukašenkai ir jo represiniam aparatui, bukai nuspręsime pastatyti ant kurios nors politinės kortos Baltarusijos vidaus politikos lošime.

Nes jei tai korta bus mušta, mušti būsime ir mes. Arba jei, tarkime, paaiškės, kad statymas pasiteisino, korta iš tiesų buvo kozirinė, bet ne Baltarusijos pilietinės visuomenės ir ne mūsų, o Rusijos valdžios rankose.

Tai bus spąstai tuo atveju, jei įvykiai Baltarusijoje taps akstinu Lietuvoje dar agresyviau aiškintis, kurie čia didesni patriotai ir kurie – nepakankami patriotai. Jei solidarumas su engiamaisiais taps viešųjų ryšių priemone priminti apie save dėmesio trokštantiems Lietuvos viešosios erdvės narcizams, moralistams ir karjeristams. Nes vidaus politikos „darymas“ iš užsienio politikos emocinių aktualijų ir kai kuriems veikėjams būdinga propagandinė retorika bei laikysena bylotų ne apie mūsų didelę brandą ir išmintį, o apie tai, kad vis labiau panešėjame į tuos rytų režimus, kuriuos labai garsiai smerkiame.

Ir galiausiai tai būtų savotiški intelektualiniai spąstai, kuriuose nuo 1917 m. bolševikų perversmo atsiduriama galvojant, jog revoliucinės nuotaikos ir permainos rytų slavų valstybėse ar visuomenėse tvariai tarnaus joms pačioms, Baltijos šalims, Vakarams, žlugdys Maskvos imperines užmačias bei nuosekliai ves į taiką, gerovę ir demokratiją Rytų Europoje.

Po 1917 m. Rusijos revoliucijos šiuose spąstuose strigo daugybė viena į kitą nepanašių socialinių grupių – nuo išprususių Vakarų liberalų iki latvių raudonųjų šaulių.

Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.