DELFI.lt
Prieš 29 metus žlugo komunistų „vanagų“ pučas Sovietų Sąjungoje. Imperija subyrėjo, bet jos lavono fragmentai per dešimtmetį prisikėlė: iš pradžių Minske, po to – Maskvoje. Rytų Europoje prasidėjo „The Walking Dead“ epocha.
Baltarusijos batka Aleksandras Lukašenka prieš 26 metus tapo pirmuoju sovietinio paveldo restauratoriumi europinėje buvusios imperijos dalyje.
Viktoro Cojaus perestrojkos laikų daina, skambanti baltarusių kovos prieš Lukašenkos režimą fone, atspindi įvykių šioje kaimyninėje valstybėje projekciją iš anų – perestrojkos – laikų į dabartį.
Sovietinį tęstinumą įtvirtinantį režimą ilgai palaikiusi ar bent jau toleravusi baltarusių visuomenė ėmė reikalauti radikalių permainų – tiesos, laisvės ir demokratijos. Nacionalinė vėliava sukilo prieš sovietinę vėliavą.
Panašios nuotaikos kunkuliavo ir Rusijoje likus maždaug vieneriems metams (arba kiek mažiau) iki pučo, padėjusio priešpaskutinį tašką SSRS istorijoje. 1991 m. pradžioje Maskvoje ir Leningrade vyko masinės demonstracijos su reikalavimais SSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui atsistatydinti.
Gorbačiovo, kaip ir Lukašenkos, rankos tada jau buvo suteptos civilių krauju.
1991 m. vasario mėnesį Gorbačiovo atsistatydinimo pareikalavo Rusijos vadovas ir faktinis tuometės opozicijos komunistų režimui lyderis Borisas Jelcinas.
Lyderis, kuris 1991 m. įveikė pučistus ir panaikino Rusijoje sovietų valdžią. Lyderis, kuris pats priklausė SSRS valdančiajam elitui, buvo palaikomas nemažos to elito dalies, nebijojo imtis revoliucinės lyderystės ir turėjo permainų epochos politikui būtinų savybių.
Baltarusija šiandien neturi nei savo Jelcino, nei esminio skilimo valdančiajame elite. Ji neturi net politinės opozicijos. Ne todėl, kad nėra opozicionierių, o todėl, kad tarp jų nematyti lyderių, valstybininkų, tikrų politikų.
Atviros visuomenės būreliai, diskusijų klubai ir jų dalyviai, kalbantys daugiau Vakarams arba sau patiems nei nuosavai tautai, beveik nesiskaito. Net jei pasivadintų koordinacinėmis tarybomis, daugeliui baltarusių jie atrodytų nerimtai arba išvis – niekaip.
Kol kas protestus Baltarusijoje maitina ne artikuliuotos politinės idėjos ir aiškios alternatyvos esamai valdžiai, o tiesiog vienas tęstinis įvykis – prezidento rinkimai ir jų padariniai. Labai abejotina, ar to įvykio būtų pakakę, jei batka būtų buvęs gudresnis ir skyręs sau ne 80, o, tarkime, 55 proc. balsų.
Dabar šis įvykis palaiko ir masinius protestus, ir geriausiai žinomo tų protestų simbolio – Sviatlanos Cichanouskajos – politinį įvaizdį.
Tačiau vien įvykio, kuris nuolat tolsta laike, gali būti per maža, kad iš proginės politinės komunikacijos išsirutuliotų tikra politika – su politine lyderyste, politine vizija ir visuomenės politine, ne vien emocine, parama.
Visų šitų dalykų kol kas nėra. Ir nežinia, ar bus. Daug kas priklauso ir nuo Baltarusijos opozicionierių, ir valdančiojo elito apsisprendimų, ir to žaidimo, kurį žaidžia Kremlius. Tačiau be galo svarbus išlieka visuomenės nuotaikų faktorius.
O protestuojančios visuomenės dalies nuotaikose – nemažai Cojaus apolitiško romantizmo ir perestrojkos laikų revoliucinio nepasitenkinimo bei lūkesčių. Lietuvoje daug kas įsivaizduoja, kad tai – gera žinia mums ir jiems.
Gali būti, kad tai – gera žinia. Bet tai gali būti ir spąstai.
Tai bus spąstai tuo atveju, jei įsivelsime į tokį galios žaidimą, kurio taisyklių iki galo nesuvokiame, kuriam galbūt tiesiog esame per maži arba kurio nesugebame laimėti dėl savo žaidėjų menkos meistrystės ir politinės patirties stokos.
Tai bus spąstai tuo atveju, jei, užuot palaikę tirono engiamą pilietinę visuomenę ir reikalavę tikrų, o ne butaforinių ES sankcijų Lukašenkai ir jo represiniam aparatui, bukai nuspręsime pastatyti ant kurios nors politinės kortos Baltarusijos vidaus politikos lošime.
Nes jei tai korta bus mušta, mušti būsime ir mes. Arba jei, tarkime, paaiškės, kad statymas pasiteisino, korta iš tiesų buvo kozirinė, bet ne Baltarusijos pilietinės visuomenės ir ne mūsų, o Rusijos valdžios rankose.
Tai bus spąstai tuo atveju, jei įvykiai Baltarusijoje taps akstinu Lietuvoje dar agresyviau aiškintis, kurie čia didesni patriotai ir kurie – nepakankami patriotai. Jei solidarumas su engiamaisiais taps viešųjų ryšių priemone priminti apie save dėmesio trokštantiems Lietuvos viešosios erdvės narcizams, moralistams ir karjeristams. Nes vidaus politikos „darymas“ iš užsienio politikos emocinių aktualijų ir kai kuriems veikėjams būdinga propagandinė retorika bei laikysena bylotų ne apie mūsų didelę brandą ir išmintį, o apie tai, kad vis labiau panešėjame į tuos rytų režimus, kuriuos labai garsiai smerkiame.
Ir galiausiai tai būtų savotiški intelektualiniai spąstai, kuriuose nuo 1917 m. bolševikų perversmo atsiduriama galvojant, jog revoliucinės nuotaikos ir permainos rytų slavų valstybėse ar visuomenėse tvariai tarnaus joms pačioms, Baltijos šalims, Vakarams, žlugdys Maskvos imperines užmačias bei nuosekliai ves į taiką, gerovę ir demokratiją Rytų Europoje.
Po 1917 m. Rusijos revoliucijos šiuose spąstuose strigo daugybė viena į kitą nepanašių socialinių grupių – nuo išprususių Vakarų liberalų iki latvių raudonųjų šaulių.
Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.
Taip,Laučiau,asanavičiūtės savo gyvybes aukoja dėl Nepriklausomos Lietuvos,gi
burokevičiūtės uogeles skina ir pasidaro sau prabangias pensijas…
Susidvejinęs Vladimiras Laučius jaučiasi, lyg vaikščiotų po didelį kazino, kuris vadinasi Lietuva ir Baltarusija. Ir jis sėda prie stalo, kur yra kozerinės kortos „Lietuva”, o čia „Baltarusija”. Ir žaidžia tas suaugęs vaikutis pats su savimi ir šito nesuvokia, kad žaidžia pats su savimi. Tas pomėgis, įvardinti politiką, kaip kortų žaidimą, pareina iš komunistinių laikų, kai programa „Vremia” pranešdavo, kaip Amerika (ta pati Amerika, kaip ir UK, kurios ištraukė beužsižaidusią kortomis TSRS nuo triuškinančio pralaimėjimo Hitleriui) vėl „ištraukė kozerinę kortą prieš TSRS”, o TSRS priversta ištraukti kitą kozerinę kortą, kuri vadinasi „Kuba”, ko pasekoje gali kilti karas. Tik karas ne kortų žaidime, o tikras karas. Taigi, Vladimiras Laučius vis dar žaidžia tą Sovietinių laikų žaidimą kortomis, kuris vadinamas „politika”. Ir štai… Skaityti daugiau »
Laučius teisingai pastebi, kad Lietuva visiškai tapatinasi su prorusiška Baltarusijos opozicija – kitokios ten neliko. Lietuva panašią poziciją ragina užimti ir Briuselį, nors šis susilaiko, nematydamas, ką vertėtų remti. Kai galiausiai valdžia bus atiduota Baltarusijos opoziciniams krymnašistams, iš inercijos tebevadinsime juos broliais? Ar ir tada tebespausime latvius nepirkti baltarusiškos elektros, o rusišką?
Nepatinka man Vl.Laučiaus svarstimai . Jis nei baltas nei raudonas .. ale toks oranžinis slidus pirštuose geltonas ir visada turi paaiškinimą ka mes matome ir kaip turėtume žiurėti į viena ar kita įvykį . Nėra jokių Baltarusijos spastu , laukant išsiveržė Baltarusijos visuomenės nepasitenkinimas ir parodė kas nutinka kai ilgai melavus visiems žiurint į akis kažkurį ryta viskas griuna . Prie bet kokio rezultato to konflikto pasaulyje bus paskleista informacija jog Baltarusija gerokai pasikeitusi ir ji nėra išimtis tam ka matome pasaulyje vikstant ..Opozicija kaip ir valdžios pozicija nieatsiejamai egzistuoja bet kurioje visuomenėje, nepriklausomai nuo jos demokratinio stovio . ‘Rusiško pasaulio’ pabaiga .
„Gorbačiovo, kaip ir Lukašenkos, rankos tada jau buvo suteptos civilių krauju”, o kokios didžiosios šalies prezidento ar premjero rankos nesuteptos civilių krauju, a? Turėjau omenyje Ruzveltą, Trumeną, Čerčilį, Atlį, Hitlerį, Staliną, Trockį ir t.t. iki šių dienų? Arabų pavasaryje nežuvo civiliai? Kiek kartų pats esi keitęs šeimininką, pažiūras ir konjunktūrą iki šių dienų, a, rašytojau? Mums pabodo tas nuolatinis demagogijos menas, nesupranti?
galėtumėte įvardinti bent vieną maištą, revoliucinį perversmą,
kurio vaisiai nebuvo kartūs ir labai labai kartūs?
P. S. Tuomet, kuomet tauta s u s i g r ą ž i n a tai,
kas jai teisėtai priklausė ir priklauso,
nėra ir nevadintina „revoliucija“ (ar „maištas“).
Eiliniai Laučiaus makaronai. Kas tie ,,Atviros visuomenės būreliai”? Tai koks turi būti Europos atsakas Rusijos-Gudijos jungtinės valstybės diktatūrai? Nord Strymas ? Nes tai tiesiog verslas, ane? Karas juk irgi tik verslo rūšis ? Politologo amatas, atrodytų, skirtas tam, kad tikrovės painiavoje padėtų pamatyti aiškumą, o ne dar labiau supainiotų.
Labiausiai pasislykstejau senuoju „oziu”kuris apgailestavo,kad mazoka auku.butu daugiau kraujo tai bent butu efektas.Ta proga Z.Vaisvila primine kaip „ozys”po nepriklausomyber atkurimo reikalavo sturmuoti „OMON”bustine Vilniuje.Siaip tai oziai lyg ir zoleedziai,bat sitas labai megsta krauja
neisizeisk ,jeigu esi Laucius,tada tave pakrikstysiu-Vladu.Tingiu rasyti,nes jau baigiu tapti rasytoju,nors esu tik lietuve.Man skaudu,kai rasantis Delfyje,15 min nesupranta kam jie tarnauja ir nuo ko prasidejo?Tai ta spauda,kuri kariauja hibridini kara Pabaltiju valstybese,kitur ju nera,gal zinote kas juos sponsuoroja?Ne, nes nesuzinosite,o as itariu,kad tai Kremliaus darbas,o kodel mes mylime viena is ziauriau spec tarnybu KGB(FSB)reides skirtingos,turinys vienodas,o kuo jie kariauja-nuodais;Navalnas paskutinis ,o ten visas sarasas,o kodel musu patriotai taip prisiryse,juk ne amtelejo,o atvirksciai anukas lakste po seimo sale lyg paklaikes,Nemyleti rusa ir dar specnazo,tai Landzbergisto priderme,o kas skaite nors viena pasisakyma,kad mes is triju valstybiu vieninteliai juos slapstome,net102 metai.?Kada sitokiais metodais meginama mulkinti tauta,man jau pikta darosi,Bus rinkimai,viltis durniu motina?Tykekimes ,kad durniu kaskart mazeja?Juk jie bijo net Verygos,gatavi pakarti ant… Skaityti daugiau »
pats kartais ne kruminis? Tupintis krumuose?
pora patikslinimų jūsų komentarui: ne Lukošenka, o LukAšenka. Ne paranoja, o mozaikinė psichopatija jo diagnozė. Vos įvedus Gūglyje „diagnozė mozaikinė”, užkabina iškart kelias nuorodas apie „batkos” ligą.
Ir dar, – man daugiau nei juokingai atrodo, kai atskiri politikos „žinovai” (čia ne apie jus, Raigerdai) ima vienaip ar kitaip „dėlioti politines kortas” už/prieš „batią”.
Dievulėliau aukščiausiasis, – kokia išvis „politika” kalbant apie ligonį? Kokie išvis gali būti „politiniai” debatai apie jo asmenį?…
Ar jūs, „politikieriai”, atiduotumėte devynmilijoninės Gudijos valstybės arba, pavyzdžiui, mūsų Lietuvos vairą mentaliniam ligoniui? Tai gal eksperimento tvarka pakeiskime Seimą ir prezidentą Naujosios Vilnios žinomos gydyklos pacientais, ką?…
Jeigu komentare sakaisi esanti moteris,
tai kodėl tau kažkas tabaluoja žemiau juosmens,
o aukščiau juosmens – nieko netabaluoja? – Transgenderis?
Gyva Gudija!
O stebuklas!
Mes esame liudininkai atgimstanciu suslavejusiu baltu valios israiskos
sirdis dziaugiasi sitoj asaru pakalneje…
Lauciokas apsisviete.Kame apsisvietimas? tame, kad nuo backos aiksina uz ka cia reikia Lietuvai reikstis, ant ko statyti. Leninis poziuris. Esa reikia remti ta kuris laimes, nes tai racionalu. Real politique dar sakoma. Nesakau, kad Lietuvos URM turi imti mokinti gudus kaip gyventi. Taciau jeigu esame silpni ir negalime paveikti ivykiu ten , tai visvien privalome nekalbeti netiesos. Lukasenkos „isrinkimas” yra netiesa ir Lietuva niekda neturi pripazinti jo legitymiu vadovu. Apie tai ir reikia sakyti: ponuli Lukasenka, net jeigu jus ir atvaziuosite kada nors i Lietuva (mes priversti su juo kalbetis nes turime daug bendru reikalu, kad ir Astravo AE saugumas), tai i prezidentura ieisite pro tarnybini iejima, pasirasysite kanceliarijoje kokius nors popieriukus i automobili ir namo. Presskonferencijos nebus.Taipgi Lukasenkos nelegitymumas… Skaityti daugiau »
Gerbiamas s.m., taip sutinku su jūsų pataisymais. Ir kartu norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į vieną dalyką dėl kurio esu pasimetęs. Jūs esate labai įžvalgus žmogus, todėl, manau, negalėjpte dėl to nenukentėti. Tai mano klausimas būtų sekantis: kodėl tiek daug Lietuvoje lukašistų? Jie jį palaiko tik dėl to, kad patys yra visokio plauko su psichiniais nukrypimais ar tai yra Baltarusijos KGB „darbininkai”, ar tai yra burokevičininkai ar paleckiukai, ar buvę KGB-istai, ar dabartiniai Rusijos FSB-istai, ar paprasčiausi sovietiniai Vatnikai? Pavyzdžiui, Vladimiras Laučius nors ir nėra Vatnikas, bet, deja, iš viso nesusigaudo istoriniuose dalykuose. Štai, ką jis rašo:”Po 1917 m. Rusijos revoliucijos šiuose spąstuose strigo daugybė viena į kitą nepanašių socialinių grupių – nuo išprususių Vakarų liberalų iki latvių raudonųjų šaulių”. Man… Skaityti daugiau »
Atsiprašau, žemiau esančiame savo komentare įvėliau klaidą:”Dėka šios bolševikinės revoliucijos Lietuva atgavo priklausomybę”. Turi būti taip:”Dėka šios bolševikinės revoliucijos Lietuva atgavo Nepriklausomybę”.
vokiečiai finansavo, bet juos apgavo tie, kas bolševikus daugiau finansavo ir įteikė pasą drg.L.Trockiui tiesiai iš prezidento rankų – su nuotykiais iš Niujorko atplukdė į Europą, o po to kulniavo Petrapilin su ypatingais prievaizdais. Tad prašom, Raigerdai, nesiblusinėti, nes mes ne turguje, o rimtoje diskusijoje – Tiesos paieškose.
Gerbiamieji 11:57 – gal Jūs galėtumėte pasakyti nuo 1776 metų nors vieną revoliuciją, perversmą ar maištą, kuris nebūtų vykdomas Pasaulio Architekto ranka ?
pasiskaityti ponui Linkeviciui, konservatoriams.Ne pro sali butu prezidentui.Zurnalistas, nebudamas etatiniu diplomatu, valstybes vadovu geriau pertetike ir pateike situacija, negu musu diplomatijos zvaigzdes.
Gal galite prasitarti kas cia tas visagalis architektas?
vaidilutei:
Naciai tai vadina „tarptautine zydija” suponuodami sionistu samoksla pries zmonija. Politkorektiskai butu „zydu lobby”.
Visa oficiali žmonijos “istorija”-atviras žydaujos melas:
http://www.sunaikinta-tiesa.jimdofree.com/blog