„Dar prieš pirmą rinkimų turą rašiau, kad tai bus „paskutiniai rinkimai Landsbergio partijai“. Taip ir įvyko: Landsbergio partijos po šių rinkimų neliko. Iškovotų mandatų skaičius – apverktinas.
Bet yra ir kitas svarbus aspektas: Tėvynės sąjunga vėl atsilaikė prieš vadinamąją švytuoklę – kaip ir 2012-aisiais. Ir net geriau: gavo 223 tūkst. balsų. Tai – tikrai labai daug. Tėvynės sąjunga išlieka vienintele partija, kurios rinkėjų skaičius jau šešiolika metų nekrenta žemiau 200 tūkst. (net po visų klaidų, melų ir skandalų, kurie ją drebino šią kadenciją).
<…> Dar įdomesnė situacija susiklostė Vilniaus Pilaitės-Karoliniškių rinkimų apygardoje, kur Nacionalinio susivienijimo atstovas Vytautas Sinica netikėtai įveikė vieną iš Gabrieliaus Landsbergio artimiausių bendražygių ir įtakingiausių Tėvynės sąjungos politikių: Radvilę Morkūnaitę-Mikulėnienę. Kaip tai galėjo atsitikti? Labai menkai tikėtina, kad už Sinicą masiškai balsavo socdemų, demokratų, liberalų ar Laisvės partijos rinkėjai. Juk jiems jis – „kraštutinis dešinysis“. Baubas!
Kieno rinkėjai tuomet sunešė tiek balsų už Nacionalinio susivienijimo atstovą, kad pavyko įveikti stipriausią sostinės partiją – konservatorius? Valstiečių ir „Nemuno aušros“ gerbėjai? Jų Vilniuje – per mažai.
Prieš konservatorių kandidatę pabalsavo patys konservatoriai
Vienintelis įtikinamas atsakymas šioje situacijoje – kad prieš konservatorių kandidatę šiuokart nemenkai pabalsavo patys konservatoriai. Tai, ko gero, vienos svarbiausių šių rinkimų naujienų simbolis.
O naujiena ta, kad Landsbergio partija priėjo liepto galą ne tik kaip valdžia, bet ir kaip išsisėmęs projektas. Jei patys konservatoriai (ir net Vilniuje!) renkasi mieliau Sinicą nei liberaliąją Landsbergio draugę Morkūnaitę-Mikulėnienę. Tai rodo, kad Tėvynės sąjungoje – ir tapatybės, ir vadovybės krizė.
Daugelis rinkėjų, matyt, norėtų kitokios – konservatyvesnės Tėvynės sąjungos. O Landsbergiui valdžios skeptrą laikyti padėjusių politikių branduolys – Morkūnaitė-Mikulėnienė, Monika Navickienė ir jos draugė Ingrida Šimonytė – klimpsta nemenkose problemose.
Morkūnaitės-Mikulėnienės problema – simbolinis pralaimėjimas sostinės apygardoje politikui, kuris turi pagrindo tvirtinti, kad daug nuosekliau už ją atstovauja dešinei politinei minčiai ir jos gerbėjų lūkesčiams.
Monikos Navickienės (per plauką netapusios kandidate į prezidentus) problema kone kasdien aprašoma nacionalinėje žiniasklaidoje, tad čia beveik nėra ką pridurti ar komentuoti. Ji, ko gero, vienintelė politikė per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją, kuri apie savo sutuoktinį nuolat priversta kartoti lietuvių liaudies išmintimi virtusią sovietinio vairuotojo, padauginusio per „prisirašymuką su draugais“, frazę: „aš tų draugų nepažįstu“.
Jei jums kažkas nepatinka, galėsite per rinkimus ateiti ir išsirinkti tuos, kurie patinka
Na, o Ingrida Šimonytė dabar yra būtent ta sąrašo lyderė, kuri atvedė konservatorių sąrašą į didžiausią politinę nesėkmę per pastaruosius 20 metų. 2004 m. Tėvynės sąjunga iškovojo, regis, 25 mandatus, dabar – 28. Labai panašiai.
Ir juk niekas netraukė Šimonytės už liežuvio, kai prieš trejetą metų ji atsainiai drėbtelėjo iš savo valdžios aukštumų: jei jums kažkas nepatinka, galėsite per rinkimus ateiti ir išsirinkti tuos, kurie patinka. Matyt, rinkėjai gerai išgirdo tą „svajonių premjerės“ ištarmę. Tėvynės sąjungos elektoratas po spalio 27 d. fiasko galės savo svajonių premjerei už tuos žodžius ir tą laikyseną širdingai padėkoti.
Pavyzdžiui, kai rinks naują Tėvynės sąjungos pirmininką. Tada ir spręsis, kokiu keliu eis partija: ar liberalesniu, atvedusiu į šiandienį pralaimėjimą ir nulėmusiu Sinicos pergalę prieš Morkūnaitę-Mikulėnienę, ar konservatyvesniu, kurį rinkosi šios partijos steigėjai 1993 metais.
Hibridai TS-LKD
Jei bus einama liberalesniu keliu ir naująja pirmininke taps Šimonytė, tai kitą kadenciją konservatyvusis Nacionalinis susivienijimas jau gali turėti Seime ne vieną atstovą, o vidutinio dydžio frakciją.
Jei pirmininku taps Laurynas Kasčiūnas, o partija grįš į konservatyvią politinę vagą, tai dalis liberalesnių rinkėjų, žinoma, gali ir nubyrėti. Bet kur jie dėsis? Balsuos už vieną iš liberalių partijų. O ta, savo ruožtu, vėl bus potenciali Tėvynės sąjungos partnerė būsimoje valdžios koalicijoje.
Antras kelias TS-LKD naudingesnis. Juk geriau susirinkti visus konservatyvios ir krikdemiškos orientacijos rinkėjų balsus, galbūt prarandant dalį liberalių rinkėjų, bet užtat turėti potencialias koalicijos partneres, kuriuos tuos liberalius rinkėjus priglaus, prijaukins, padaugins ir galbūt per rinkimus laimės tiek mandatų, kad jų užtektų formuojant dabartinę valdančiąją koaliciją primenančią daugumą.
Trumpai ir paprastai tariant, Tėvynės sąjunga, užuot bandžiusi toliau egzisutoti kaip konservatyvumo ir liberalumo hibridinis frankenšteinas su Šveikui ir Šurajevui neabejinga pirmininke priešakyje, galėtų atiduoti liberaliąją erdvę savo partnerėms, kurios toje erdvėje užsiaugintų daugiau rinkėjų, būdamos natūraliai liberalios jėgos, o ne hibridai, kaip TS-LKD.