<…> Pažvelkime, kaip sankcijų prasmę aiškina Vakarų informacinis autoritetas – BBC. „Sankcijos – tai bausmės, kurias viena šalis taiko kitai šaliai, idant sustabdytų jos agresiją arba jos vykdomus tarptautinės teisės pažeidimus“.
Taigi sankcijų veikimą ir prasmę apibrėžia jų esminis tikslas: sustabdyti agresiją. Ar Vakarų ekonominės sankcijos sustabdė Rusijos agresiją? Nesustabdė. Taigi tikslo ir prasmės požiūriu tvirtinti, kad „sankcijos veikia“, būtų gana absurdiška.
Įsivaizduokite, kad negalite užmigti, ir jums prireikia migdomųjų vaistų. Išgeriate ir laukiate, kad vaistai suveiktų. Pajuntate apsnūdimą, bet užmigti vis tiek negalite. Kaip šioje situacijoje atsakytumėte į klausimą – ar vaistai veikia?
Mūsų viešojoje erdvėje tampa įprasta atsakyti, kad veikia. Jaučiatės mieguistas – vadinasi, veikia. Bet juk vaistų tikslas buvo ne padaryti jus mieguistą, o užmigdyti. Tokia vaistų vartojimo prasmė, kaip ir sankcijų Rusijai prasmė – sustabdyti agresiją. Jei neužmigote, vadinasi, vaistai nesuveikė; jei Rusija toliau puola, vadinasi, nesuveikė sankcijos.
Deja, mūsų politinis žodynas dažnai paklūsta ne logikos, semantikos ir tiesos imperatyvams, o rinkėjų norams ir lūkesčiams. Todėl vaistai, kurie nesuveikia, kaip turėtų, vis tiek esą „veikia“, o sankcijos, kurios nepasiekia joms prasmę teikiančio tikslo, irgi, mat, „veikia“.
Šiandien juk svarbu ne tiek reikalo esmė, kiek reikalo pateikimas. Ir ne tiek tikslas, kiek pats procesas.
Geras pavyzdys – DPD kurjerių tarnybą. Gaunate žinutę, kad jums per artimiausias dvi valandas pristatys siuntą. Laukiate dvi valandas namuose. Po dviejų valandų gaunate žinutę, kad siuntos pristatyti nepavyko. Nors kurjeris pas jus net nebandė vykti. Suveikė ar nesuveikė siuntos pristatymo paslauga?
Iš pradžių atrodo, kad nesuveikė. Bet įsijungiate radiją ir girdite, kaip DPD atstovai giriasi mažiną anglies dioksido emisijas. Pasirodo, jų paslauga puikiai veikia: siuntų pristatymo procesas – tvarus, ekologiškas, elektromobilizuotas, o tai, kad likote be siuntos, niekam neturėtų per daug rūpėti.
Sankcijos Rusijai parodo esą svarbiausią dalyką – europiečių vienybę, o tai, kad sankcionuojama Rusijos ekonomika sparčiai auga, biudžeto pajamos net ne iš energetikos sektoriaus šokteli daugiau kaip 40 proc., iš naftos – 80 proc., o žmonės Rusijos regionuose ima gerokai daugiau uždirbti, jau, matyt, nebe toks įdomus ir svarbus dalykas. Svarbu ne sankcijų Rusijai ar DPD paslaugos galutinis tikslas, o ES demonstruojama vienybė ir kažin kur nuklystančių DPD kurjerių anglies dioksido emisijos.
Vakarų politikų ir rinkėjų logika jau ne pirmą dešimtmetį kabo pamauta ant dviejų kablių: procesas esąs svarbesnis už tikslą (kaip gerai, kad Vakarai pagaliau atsibudo; na ir kas, kad atsibudę jie tik žiovauja ir gražiai planuoja, užuot skubėję nuveikti neatidėliotinus darbus), o ekonominiai svertai esą išspręs politines problemas (ekonominės sankcijos Rusiją esą sustabdys, o ekonominis bendradarbiavimas su Rusija, kaip tikėjo Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir jos bendraminčiai, ją esą modernizuos ir suartins su Vakarais).
Bet kai rinkėjų optimizmas ir gera nuotaika virsta svarbesniais už tiesą dalykais, politikams ir jų darbuotojams ima atrodyti, jog geriau galvoti apie tvarius ir vienijančius procesus nei nepasiektus tikslus. Todėl „sankcijos veikia“. Fiasko virsta kone sėkmės istorija.
O didžiausias Vakarų fiasko visoje šitoje istorijoje, ko gero, net ne politinis, o intelektualinis. Politiniai pralaimėjimai gali tapti pamoka ateičiai ir padėti nebedaryti klaidų. Bet tiesos nuo melo nebeskiriantys ir net nebesistengiantys skirti protai – tai pralaimėjimų ir klaidų politikos tęstinumo garantija. Sergantis politinis kūnas gali pagyti, atsistatyti. Kvailumas, deja, nepagydomas.