delfi.lt
Seimo pirmininko kėdė Lietuvoje turi tokią prastą politinę aurą, kad, išsikrausčius iš jos dabartiniam gyventojui, po Seimo rinkimų gali prireikti valymo, dezinfekcijos, dezinsekcijos ir dezodoracijos paslaugų.
Nieko liūdnesnio už šios kadencijos vadovavimą Seimui turbūt nėra buvę per visą nepriklausomybės laikotarpį. Loreta Graužinienė, palyginti su dabartine situacija, buvo reprezentatyvumo ir proto balsas.
Bet tai, regis, nieko per daug nestebina. Maža ką tie valstiečiai atsivedė į politiką. Nedaug liko iki rinkimų. Aną kadenciją turėjome tokią švietimo ir mokslo ministrę, kuri visus gąsdino tikrąja to žodžio prasme. Ir nieko – atlaikėme, nesudegėme iš gėdos, neemigravome.
Ši trumpa įžanga reikalinga tam, kad būtų galima pasakyti, jog sostinės meras Remigijus Šimašius tikrai nėra blogiausia iš viso to, kas pastaruoju metu nutiko Lietuvos politiniam veidui. Yra dar tokių kontekstų ir personažų, tarp kurių Vilniaus meras atrodo palyginti neblogai.
Net ir po visų šios vasaros istorijų, kurios normaliomis aplinkybėmis bylotų apie pagrindinio veikėjo – mero – politinį ir intelektualinį nebrandumą. Kai aukščiausiuose valdžios ešelonuose vyksta tai, kas vyksta, Šimašiaus nuotykiai – tik dar viena proga pasijuokti.
Kaip ir to rusų veikėjo, kuris Maskvoje prieš penkerius metus, šaltą lapkritį, išsirengė nuogas ir prikalė vinimis savo sėklides prie Raudonosios aikštės grindinio. Na, prikalė, kas čia tokio. Menininkas. Matyt, ne toks geras, kaip rašytojo O. Henry veikėjas, nupiešęs lapą ant lango. Šitas gal buvo labiau ne dailininkas, o savo likimo kalvis.
O Vilniaus meras drasko naktimis atminimo lentas nuo sienų, liepia paimti svetimus daiktus iš Artūro Zuoko namų, atleidžia visiškai niekuo dėtą Jono Meko centro vadovą iš pareigų, paskui grąžina ir vadovą, ir daiktus, ir tęsia kaip niekur nieko savo juokingą darbą Vilniaus mero poste. Irgi menininkas. Bohema.
Vis dėlto, palyginti su Seimo pirmininku ir buvusia švietimo ministre, Šimašius atrodo visai kitokios politinės kultūros žmogus. Nebūtinai aukštesnės, bet – kitokios. Prisideda, kaip sakoma, savimi prie kultūrinės įvairovės.
Istorija su atminimo lentos nuėmimu naktį ir slapčiomis turi bent du paaiškinimus – ideologinį ir išskirtinai praktinį. Ji atitinka ir liberaliąją mąstymo logiką, būdingą vertybinių karų (culture wars) aktyvistams, ir Laisvės partijos – kraštutinių liberalų – praktinį interesą artėjant Seimo rinkimams.
Praktinis interesas aiškus: sukėlus ir išryškinus socialinę priešpriešą, agresyviai priminti apie save, mobilizuoti potencialius šalininkus ir tikėtis bent jau įveikti penkių proc. barjerą 2020-ųjų Seimo rinkimuose.
Ideologinė paskata pasielgti su Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta būtent taip, kaip buvo pasielgta, aiškintina truputį sudėtingiau.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.