delfi.lt
Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti šiandienę Lietuvos užsienio ir vidaus politiką, tas žodis būtų elitizmas. Nei gerąja, nei blogąja prasme: tai tiesiog reiškinio konstatacija.
Kaip tai veikia? Labai paprastai. Moralinis, politinis, konstitucinis gero piliečio imperatyvas – visi už laisvę, demokratiją ir žmogaus teises. Ką reiškia būti už laisvę, demokratiją ir žmogaus teises, nusprendžia siauras ir uždaras žmonių ratas, šviesuomenės grietinėlė.
Jei jums nepatinka to siauro rato sprendimai, mobilizuojantys kovai už laisvę ir demokratiją, vadinasi, jūs – latentinis laisvės priešas, o tai, savo ruožtu, leidžia manyti, jog esate Kinijos arba Baltarusijos agentas.
To rato atstovai yra tarsi šių laikų vertybininkai ir dvasininkai, skelbiantys Lietuvai ir pasauliui Gerąją naujieną: kelkitės ir stokite prieš viso pasaulio tironus, nes Demokratijos, Laisvės ir Žmogaus teisių viešpatija – jau čia pat. Ir mes jus į ją geruoju arba bloguoju nuvesime.
Kaip kunigai yra tarpininkai tarp Dievo ir tikinčiųjų, taip mūsų vertybininkai jaučiasi esą tarpininkai tarp politikos ir piliečių, nacionalinio intereso ir nacijos. Nacija apie nacionalinį interesą sužino ne iš savęs, o iš jų. Kaip kunigai skelbia Dievo žodį, taip vertybininkai skelbia nacionalinį interesą – ir, žinoma, vertybinę užsienio politiką, kuri iš jo plaukia.
Kai užsienio politikos sprendimus palaiko tik 13 proc. apklaustųjų, o vidaus politikoje autoritetingai nurodoma, kurių Lietuvos žmonių nereikia vadinti Lietuvos žmonėmis, šis pusiau politinis, pusiau religinis elitizmas artėja prie savo dvasinio apogėjaus, kurį tokiais tempais pasieks Seimo kadencijai nė neįpusėjus.
Liks vertybininkų elitas, jį palaikantys tikintieji (reikėtų vadinti Lietuvos žmonėmis) ir pagonys (nereikėtų vadinti Lietuvos žmonėmis).
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.