Vokiečių finansininkas Stefanas Homburgas: euras gali suskaldyti Europą

„Euro zona vis labiau nuodija Europos politinę atmosferą“, – tvirtina žinomas vokiečių profesorius, mokesčių ekspertas, partijos „Vokietijos alternatyva“ patarėjas Stefanas Homburgas.

Tiesos.lt siūlo Leibnizo universiteto Hanoveryje Viešųjų finansų instituto direktoriaus Stefano Homburgo atsakymus į „Ūkininko patarėjo“ korespondento Arnoldo Aleksandravičiaus klausimus.

Lietuvos valdžiai labiau rūpi ne įrodyti savo piliečiams euro naudą, o gauti Europos Komisijos leidimą Lietuvai patekti į euro zoną. Ar Vokietijos Vyriausybė, spręsdama gyvybiškai svarbius šaliai klausimus, taip pat klausosi ne Vokietijos piliečių, bet tarptautinių organizacijų nuomonės?

Praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje Vokietijos Vyriausybė nepaisė nei vokiečių pageidavimo palikti markę, nei beveik 200 Vokietijos ekonomikos profesorių perspėjimo „neišradinėti“ euro. 1995 m. didis vokiečių ir britų filosofas, įžvalgus Europos politikos ekspertas Ralfas Dahrendorfas išpranašavo, kad euras veikiau suskaldys, o ne suvienys Senąjį žemyną. Vis dėlto, mano nuomone, bankų žodis buvo svarbesnis negu tarptautinių įstaigų .

Ar iš tiesų euras, nepasiteisinęs Pietų Europoje, bus toks stebuklingas Rytų Europoje, Baltijos šalyse?

Kiekvienos eurą įsivedančios valstybės valdžia kaip maldą kartoja „išnyksiančių valiutos keitimo išlaidų“ argumentą. Tačiau bet kuris išsilavinęs pilietis supras, kad šis „laimėjimas“ yra nulinis, iliuzinis, palyginti su milžiniškais „solidarumo mokesčiais“, kuriais euro zonos narės gelbsti nemokias zonos šalis. Mastrichto sutarties saugikliai – ribotas euro zonos valstybių biudžetų deficitas, draudimas ES šalių ekonomiką ir finansų sistemą gelbėti spausdinant pinigus – „perdegė“.

Euras pirmiausia buvo taikos projektas, turėjęs ugdyti ES šalių vienybės jausmą ir stiprinti Bendrijos narių komandinę dvasią. Tačiau atsitiko priešingai. Euras nutraukė kelis dešimtmečius trukusią europietišką draugystę. Senajame žemyne, ypač jo pietuose, Vokietijos kanclerė Angela Merkel dabar dažnai lyginama su Adolfu Hitleriu. Ekonominė istorija rodo, kad kelių ar keliolikos šalių Vyriausybių sudarytos valiutų sąjungos, priešingai nei tų valstybių vidiniai susivienijimai, niekada neišgyveno. Ir pirmiausia pasitraukdavo stiprios valstybės, o ne išlaikytinės!

Kol nebuvo euro, Lietuvos lito kursas buvo susietas su JAV doleriu. Daugelis kitų Europos valiutų irgi buvo orientuotos į dolerį. Ar garbingai euras kovoja su doleriu, teisėtai siaurina amerikietiškos valiutos vartojimo sferą? Juk Vašingtonas niekados dirbtinai nebandė sukurti Lotynų Amerikoje dolerio zonos.

Be abejo, amerikiečiams euras yra šiokia tokia grėsmė, varžovas. Bet galbūt Kinijos valiuta (juanis) ilgainiui išstums ir dolerį, ir eurą iš pasaulio bazinės (pagrindinės) valiutos sosto.

Anot Lietuvos banko valdybos, lietuviški pinigai jau ir dabar tėra „euras“ su tautiniais simboliais. Ar įtikinamas pagrindinis Lietuvos valdžios argumentas, kodėl reikia įsivesti eurą – esą mažos valstybės negali turėti nuosavos valiutos?

Šalies dydis nesvarbu. Tai niekinis argumentas. Bet klastingas. Tačiau tokį spekuliatyvų „įrodymą“ paneigia seniai savo nacionalinę valiutą turinčios ir išsaugančios mažos valstybės – Šveicarija, Norvegija arba Islandija!

Trumpai apie autorių: prof. Stefanas Homburgas – 52 metų, makroekonomikos leidinių ir vadovėlių autorius, bendraautoris, mokesčių konsultantas. 2003 m. parengė Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos sveikatos apsaugos reformos programą. 2005 m. ši programa padėjo krikdemų lyderei Angelai Merkel laimėti parlamento rinkimus ir tapti Vokietijos kanclere. S. Homburgas taip pat buvo Žemutinės Saksonijos žemės premjero Christiano Wulffo (2010–2012 metais – Vokietijos prezidento) patarėjas.