Rytų Vokietijos Chemnico mieste, turinčiame kiek daugiau nei 200 tūkst. gyventojų, jau savaitę vyksta tūkstantiniai protestai prieš pastaraisiais metais kanclerės Angelos Merkel vykdomą imigracinę šalies politiką. Žmonės į gatves ėmė plūsti sukrėsti nusikaltimo, kurį įvykdė, kaip įtariama, pastarųjų metų imigrantai, vadinamieji pabėgėliai ar atbėgėliai, – 23 metų siras ir 22 metų irakietis, praėjusį sekmadienį miesto šventėje, tiesiog gatvėje, buitinio konflikto metu peiliu sužaloję tris vyriškius – vieno iš jų, 35-erių metų vyriškio, žaizdos buvo mirtinos, kiti du sunkiai sužaloti gydomi ligoninėje.
Dar tą patį vakarą į miesto gatves išėjo apie 800 protestuotojų, tačiau jau kitą dieną jų susirinko kur kas daugiau – apie 5 tūkst. Vokietijos žiniasklaidoje jie iškart ir visi urmu buvo pavadinti ultradešiniaisiais, radikalais, nacionalistais ar net ekstremistais, atitinkamai pasisakė ir kanclerė.
Tiesa, jei A. Merkel adresatas būtų ne tik savi piliečiai, bet ir vadinamieji pabėgėliai ar atbėgėliai, viskas būtų daugiau mažiau stojęsi į savo vietas. Dabar kanclerės ištaros – „Mes netoleruosime tokių nelegalių susirinkimų ir žmonių, kurie atrodo kitaip ar turi kitokią kilmę, kiršinimo bei bandymų gatvėse paskleisti neapykantą“ ar „Vokietijoje nėra vietos netolerancijai ir ekstremizmui“ – takoskyrą tik pagilino.
Tačiau tai, ko A. Merkel nepasakė, yra nepalyginamai svarbiau, o svarbiausia – kad tai išgirdo ir savi, ir niekada tokiais netapsiantys. Kodėl ji neišdrįso nubrėžti ribą ir jau nebeišdrįs, neverta nė svarstyti – ji jau praeitis. O ateitis priklauso tam, kuris ne tik įgarsins žodžius jūsų neapykantai mums, šios žemės šeimininkams, nėra vietos Vokietijoje, bet ir ryšis juos paversti politine tikrove.
Šį savaitgalį kilo nauja protestų banga – į Chemnico gatves išėjo ir tie, kuriuos medijos įvardijo „A. Merkel imigracinės politikos šalininkais“. Deutsche Welle teigimu, jų būta apie 3500, nepritariančiųjų – tūkstančiu daugiau. Dar buvo pranešta apie sužeistuosius – nukentėjo ir du policininkai, bei tam tikrus vieno ar kito stebėtojo matytus ženklus…
Pirmųjų eisenoje, teigiama, buvo daug jaunų žmonių (supraskime – šviesioji ir patrauklioji Vokietijos visuomenės pusė, jos ateitis) ir jie skandavo raginimus rodyti vadinamiesiems „pabėgėliams“ … „širdį, ne neapykantą“ (vok. Herz statt Hetze). Antrieji savo šūkiais akcentavo tautinę tapatybę: nešini Vokietijos vėliavomis – ir jų buvo daug (ši detalė itin pabrėžta; žinant Vokietijos karų ir pokarių istoriją toji detalė paminėta ne atsitiktinai) – skandavo Berlyno sienos griūties laikų šūkį „Mes – tauta!“ (vok. Wir sind das Volk!).
Greičiausiai tokie šūkiai – tai atsakas ir Vokietijos prezidentui socialdemokratui Frankui Walteriui Steinmeieriui, kuris, rugpjūčio 25 d. susitikęs su nedidele turkų kilmės imigrantų grupele, pareiškė: „Nėra jokių etninių vokiečių, Vokietija visada buvo ir bus imigrantų nacija“, o „turkai imigrantai priklauso Vokietijai“.
„Rasizmas ir diskriminacija žemina žmogiškąjį orumą ir žeidžia mūsų demokratiją. Imigracija vyko todėl, kad mes daug kartų kvietėme žmones čia atvykti. Tokia situacija, taip bus ir ateityje“, – sakė jis.
Pasmerkęs bet kokią „žmonių su užsienietiškomis šaknimis“ atskirtį ir diskriminaciją, Vokietijos prezidentas įvardijo ir turkų imigrantų nuopelnus šaliai. „Be jų, be jų šeimų, kurios prisijungė vėliau, be jų vaikų ir vaikaičių, mūsų šalies ekonominis klestėjimas, tiesą sakant, visa dabartinė visuomenė būtų neįsivaizduojama“, – teigė jis.
„Nėra jokių pusiau ar tikrų vokiečių, jokių biologinių ar naujųjų vokiečių, nėra jokių pirmosios klasės ar antrosios klasės piliečių, jokių teisingų ar blogų kaimynų“, – drąsinosi Vokietijos prezidentas. Tiesa, KAS vis dėlto yra tie, kurie yra, be turkų kilmės imigrantų ir pastarųjų metų pabėgėlių-atbėgėlių
O vokiečiai, kurių nėra, netrukus jau skandavo: „Mes – tauta!“
Parengta pagal užsienio spaudą