Tiesos.lt portalas siūlo susipažinti su šį mėnesį vokiečių žiniasklaidoje įsiplieskusia polemika dėl Vokietijos santykių su Vladimiro Putino valdoma Rusija ir pačios Europos vizijos.
64 vokiečių elito atstovai, tarsi atkartodami prieš Antrąjį pasaulinį karą plėtotus bičiuliškus Vokietijos ir Rusijos santykius, šių metų gruodį kreipėsi į savo šalies Vyriausybę ir parlamentarus atviru laišku, kuriame pasisakė prieš „Rusijos demonizavimą“, „karo kurstymą“ ir teigė būtinybę Rusijai pripažinti 1814 metais Vienos kongrese jos įgytą „svarbų vaidmenį Europoje“.
Žinomas Rytų Europos istorijos tyrinėtojas, profesorius Karlas Schlögelis, beje, šių metų pradžioje dalyvavęs Vilniaus knygų mugėje ir čia pristatęs lietuviškai išleistą savo knygą „Teroras ir svajonė. Maskva, 1937-ieji“, griežtai sukritikavo atviro laiško autorių nuostatas.
Skelbiame leidiniuose „Die Zeit“ ir „Die Welt“ publikuotus tekstus.
„Vėl karas Europoje? Ne mūsų vardu!“
„Die Zeit“
JAV ir Lenkijos kariai pratybose Lenkijoje 2014 m. Kacper Pempel/Reuters nuotr.
Daugiau negu 60 iškilių asmenybių iš politikos, ūkio, kultūros ir medijų pasirašė kreipimąsi, skirtą Vokietijos Federacijos Vyriausybei, Federacijos parlamentarams ir medijoms, kuriame įsakmiai įspėja apie karą su Rusija ir reikalauja Europai naujos įtampos mažinimo politikos.
Kreipimąsi inicijavo buvęs Federacijos kanclerio patarėjas Horstas Teltschikas (Krikščionių Demokratų sąjunga), buvęs Gynybos ministerijos valstybės sekretorius Waltheris Stützle (Vokietijos Socialdemokratų partija) ir buvusi Bundestago vicepirmininkė Antje Vollmer (Žaliųjų partija). „Siekėme pasiųsti politinį signalą, kad pagrįsta Rusijos politikos Ukrainos atžvilgiu kritika neatvestų prie to, jog bus sunaikinti praėjusių 25 metų mūsų pasiekimai santykiuose su Rusija“, – sako Teltschikas apie motyvus, paskatinusiu parašyti kreipimąsi.
Tarp kitų kreipimosi tekstą pasirašė buvę Berlyno ir Brandenburgo žemių vyriausybių pirmininkai Eberhardas Diepgenas ir Manfredas Stolpe, buvęs Vokietijos Socialdemokratų partijos pirmininkas Hansas-Jochenas Vogelis, buvęs Federacijos kancleris Gerhardas Schröderis, buvęs Federacijos prezidentas Romanas Herzogas ir aktorius Mario Adorfas.
Niekas nenori karo. Bet Šiaurės Amerika, ES ir Rusija neišvengiamai artės prie jo, jei nesustabdys katastrofiškos tarpusavio grasinimų spiralės. Visi europiečiai, tarp jų – ir Rusija, yra solidariai atsakingi už taiką ir saugumą. Tik tas, kas nepameta iš akių šio tikslo, išvengia klystkelių.
Konfliktas Ukrainoje parodo: valdžios ir dominavimo troškimas nėra įveiktas. 1990-aisiais, besibaigiant šaltajam karui, mes visi to galėjome tikėtis. Įtampos mažinimo politikos pasiekimai ir taikios revoliucijos mus užmigdė ir sumažino budrumą. Kaip Rytuose, taip ir Vakaruose. Amerikiečiai, europiečiai ir rusai pamiršo būtinybę atsisakyti karo kaip konfliktų sprendimo būdo. Tik taip galima paaiškinti grėsmes keliantį Vakarų išsiplėtimą į Rytus negilinant bendradarbiavimo su Maskva, taip pat Putino įvykdytą tarptautinę teisę pažeidžiantį Krymo prisijungimą.
Šiuo didelio pavojaus visam kontinentui momentu Vokietijai tenka ypatinga atsakomybė už taikos išsaugojimą. Europos susiskaldymas negalėjo būti įveiktas be Rusijos žmonių pasirengimo susitaikyti, be Michailo Gorbačiovo toliaregiškumo, be mūsų Vakarų sąjungininkų palaikymo ir be apdairių to meto Vokietijos federalinės vyriausybės veiksmų. Vokietijos vienybė, taikus susijungimas tapo įmanomi tik dėl tauraus valstybių nugalėtojų gesto. Tai buvo istorinio masto sprendimas. Kaip jo rezultatas turėjo išaugti nauja europietiška taikos ir saugumo tvarka nuo Vankuverio iki Vladivostoko, kaip tai 1990 lapkritį „Paryžiaus chartijoje naujai Europai“ suderino 35 ESBK narės, atstovaujamos valstybių ir vyriausybių vadovų. Šių principų ir konkrečių priemonių pagrindu turėjo atsirasti „bendri Europos namai“, kuriuose visos valstybės turėjo naudotis vienodomis saugumo garantijomis. Šis pokarinės politikos tikslas iki šiol taip ir nebuvo pasiektas. Žmonės Europoje vėl pradeda jausti baimę.
Mes, žemiau pasirašiusieji, apeliuojame į Vokietijos Federacijos Vyriausybę ir raginame prisiimti atsakomybę už taiką Europoje. Mums reikalinga nauja įtampos mažinimo Europoje politika. Tai įmanoma tik esant tarp lygiateisių, abipusiai gerbiamų partnerių vienodo saugumo pagrindui. Vokiečių vyriausybė neis savo atskiru keliu, jei šioje sudėtingoje situacijoje ir toliau kvies elgtis apdairiai ir palaikyti dialogą su Rusija. Saugumo poreikis rusams yra toks pat teisėtas ir toks pat rimtas ir raiškus, kaip ir vokiečiams, lenkams, Baltijos šalių gyventojams ir ukrainiečiams.
Mes negalime bandyti išstumti Rusijos iš Europos. Tai būtų neistoriška, neprotinga ir pavojinga taikos išsaugojimo atžvilgiu. Nuo Vienos kongreso, įvykusio 1814 metais, laikų Rusija yra viena pagrindinių Europos šalių. Visi, kas bandė jėga pakeisti šį status quo, patirdavo kruvinas nesėkmes – paskutinė tokių nesėkmių buvo pamišusi Hitlerio Vokietija, turėjusi maniakinę Hitlerio didybės maniją, kuri 1941 metais kraugeriškai užpuolė Rusiją, bandydama ją nugalėti.
Mes kreipiamės į Bundestago narius, kaip į liaudies pasamdytus politikus, ir raginame teisingai įvertinti situacijos rimtumą ir dėmesingai kontroliuoti Federalinės Vyriausybės įsipareigojimą taikai. Kas sukuria priešo įvaizdį ir naudojasi vienpusiais kaltinimais, tas aštrina įtampą tuo metu, kai turėtų būti siunčiami įtampos mažinimo signalai. Įtraukimas, o ne atskyrimas turi tapti vokiečių politikos leitmotyvu.
Mes kreipiamės į masinės informacijos priemones kviesdami įtikinamiau negu iki šiol vykdyti nešališką įvykių nupasakojimo prievolę. Apžvalgininkai ir komentatoriai demonizuoja net ištisas tautas nepakankamai atsižvelgdami į jų istoriją. Kiekvienas žurnalistas, turintis užsienio politikos nuovoką, supranta rusų baimę, kuri kilo 2008 metais pakvietus Gruziją ir Ukrainą tapti NATO narėmis. Kalbame ne apie Putiną. Politikai ateina ir išeina. Kalbame apie Europą. Kalbame apie tai, kaip panaikinti žmones apimančią karo baimę. Tam labai gali padėti atsakingas, rimta analize pagrįstas naujienų skelbimas.
1990 metų spalio 3-iąją, Vokietijos Vienybės Dieną, Vokietijos prezidentas Richardas von Weizsäckeris pasakė: „Šaltasis karas baigėsi. Laisvė ir demokratija pasiekė pergalę visose Europos valstybėse… Dabar jos gali taip plėtoti savo santykius ir užtikrinti juos instituciškai, jog iš to pirmą kartą gali atsirasti bendro gyvenimo ir taikos tvarka. Prasideda visiškai naujas Europos tautų istorijos skyrius. Jo tikslas – visos Europos suvienijimas. Tai didžiulis tikslas. Mes galime jį pasiekti, tačiau galime ir sužlugdyti. Mes susiduriame su aiškiomis alternatyvomis – suvienyti Europą arba nusiristi atgal į nacionalinius konfliktus“.
Iki konflikto Ukrainoje mes manėme, jog Europa yra teisingame kelyje. Klydome. Praėjus ketvirčiui amžiaus, Richardo von Weizsäckerio perspėjimas yra aktualesnis nei kada anksčiau.
Mario Adorfas, aktorius
Robertas Antretteris, buvęs ilgametis Bundestago parlamentaras, socialdemokratas (SPD)
Prof. Dr. Wilfriedas Bergmannas, Alma Mater Europaea viceprezidentas
Luitpoldas Prinz von Bayern, kilmingas verslininkas (Königliche Holding und Lizenz KG)
Achimas von Borries, režisierius ir scenaristas
Klausas Maria Brandaueris, aktorius ir režisierius
Dr. Eckhardas Cordesas, pirmininkas vokiško verslo interesais besirūpinančios organizacijos Ost-Ausschuss der Deutschen Wirtschaft
Prof. Dr. Herta Däubler-Gmelin, buvusi teisingumo ministrė, socialdemokratė (SPD)
Eberhardas Diepgenas, buvęs Berlyno meras, konservatorius (CDU)
Dr. Klausas von Dohnanyi, buvęs Hamburgo meras, socialdemokratas (SPD)
Alexanderis van Dülmenas, valdybos narys A-Company Filmed Entertainment AG
Stefanas Dürras, valdybos narys Ekosem-Agrar GmbH
Dr. Erhardas Eppleris, buvęs vystymosi ir bendradarbiavimo ministras, socialdemokratas (SPD)
Prof. Dr. Heino Falcke, buvęs klebonas
Prof. Hansas-Joachimas Frey, Semper Opernball Dresden komisijos vadovas
Anselmas Grünas, benediktinų dvasininkas
Sibylle Havemann, Rytų Vokietijos disidento Roberto Havemanno dukra
Dr. Romanas Herzogas, buvęs Vokietijos prezidentas, konservatorius (CDU)
Christophas Heinas, rašytojas
Dr. h.c. Burkhardas Hirschas, buvęs Bundestago vicepirmininkas, liberalas (FDP)
Volkeris Hörneris, akademikas
Josefas Jacobis, ūkininkas
Dr. Sigmundas Jähnas, buvęs astronautas
Uli Jörges, žurnalo Stern žurnalistas
Prof. Dr. Dr. h.c. Margot Käßmann, dvasininkė, buvusi Vokietijos evangelikų bažnyčios tarybos pirmininkė ir vyskupė
Dr. Andrea von Knoop, Maskvoje dirbanti lobistė
Prof. Dr. Gabriele Krone-Schmalz, buvusi visuomeninio transliuotojo ARD korespondentė Maskvoje
Friedrichas Küppersbuschas, žurnalistas
Vera Gräfin von Lehndorff, menininkė
Irina Liebmann, rašytoja
Dr. h.c. Lothar de Maizière, buvęs pirmasis ir tuo pačiu paskutinis demokratiškai išrinktos valdžios Rytų Vokietijoje premjeras, konservatorius (CDU)
Stephanas Märki, Berno teatro vadovas
Prof. Dr. Klausas Mangoldas, vadovasMangold Consulting GmbH
Reinhardas und Hella Mey, dainininkai
Ruth Misselwitz, evangelikų pastorė
Klausas Prömpersas, žurnalistas
Prof. Dr. Konradas Raiseris, teologas, evangelikas
Jimas Rakete, fotografas
Gerhardas Reinas, žurnalistas
Michaelis Röskau, buvęs aukšto rango valstybės tarnautojas
Eugenas Ruge, rašytojas
Dr. h.c. Otto Schily, buvęs vidaus reikalų ministras , socialdemokratas (SPD)
Dr. h.c. Friedrichas Schorlemmeris, teologas, evangelikas, žmogaus teisių gynėjas
Georgas Schrammas, kabaretistas
Gerhardas Schröderis, buvęs Vokietijos kancleris, socialdemokratas (SPD)
Philippas von Schulthessas, aktorius
Ingo Schulze, rašytojas
Hanna Schygulla, aktorė ir dainininkė
Dr. Dieteris Spöri, buvęs ūkio ministras, socialdemokratas (SPD)
Prof. Dr. Fulbertas Steffensky, teologas, katalikas
Dr. Wolf-D. Stelzneris, vadovauja tyrimo ir kultūros institutui WDS-Institut für Analysen in Kulturen mbH)
Dr. Manfredas Stolpe, buvęs susisiekimo ministras, socialdemokratas (SPD)
Dr. Ernstas-Jörgas von Studnitzas, buvęs Vokietijos ambasadorius Rusijoje, vienas iš Vokietijos-Rusijos forumo vadovų
Prof. Dr. Waltheris Stützle, buvęs aukštas krašto apsaugos ministerijos pareigūnas, socialdemokratas (SPD)
Prof. Dr. Christianas R. Supthutas, buvęs stambių įmonių vadovas
Prof. Dr. h.c. Horstas Teltschikas, buvęs Vyriausybės patarėjas saugumo ir užsienio politikos klausimais, konservatorius (CDU)
Andresas Veielis, režisierius
Dr. Hansas-Jochenas Vogelis, buvęs teisingumo ministras, socialdemokratas (SPD)
Dr. Antje Vollmer, buvusi Bundestago vicepirmininkė, žalioji (Bündnis 90/Die Grünen)
Bärbel Wartenberg-Potter, buvusi Liubeko vyskupė
Dr. Ernstas Ulrichas von Weizsäckeris, mokslininkas
Wimas Wendersas, režisierius
Hansas-Eckardtas Wenzelis, dainininkas
Gerhardas Wolfas, rašytojas ir leidėjas
Iš vokiečių kalbos vertė Laisvūnas Šopauskas
Karlas Schlögelis. Šis kreipimasis dėl Rusijos yra nemalonus dokumentas
„Die Welt“
Istorikas, profesorius Karlas Schlögelis. AOP nuotr.
Šešios dešimtys iškilių vokiečių – nuo buvusio prezidento Romano Herzogo iki režisieriaus Wimo Wenderso – įspėja politikos ir žiniasklaidos sluoksnius dėl Rusijos demonizavimo. Šis nemalonus kreipimasis apverčia faktus aukštyn kojomis.
Paprastai kreipimųsi atsiradimas turi atskirą istoriją. Tai žinome iš protestais pažymėtų laikų. Buvo metas, kai parašą dėti po kuo nors buvo ganėtinai rizikinga – tai įrodo Rytų Europoje už jų reikalavimus persekiotų disidentų sąrašai. Paskui buvo laikai, kai parašų rinkimas išėjo iš mados, nes tai buvo suvokiama kaip pigus ir neveiksmingas veiksmas. Juk reikia iniciatorės ar iniciatoriaus, kuris paruoštų priimtiną tekstą ir kaip nors suformuluotų siekinius, paskui dar reikia surasti pavardžių, kurios šiam reikalui suteiktų reikšmę ir svorį.
Naujausiame kreipimesi „Vėl karas Europoje? Ne mūsų vardu!“ pakanka visko: nerimo dėl įtampos Europoje eskalavimo, kilnaus susirūpinimo, kad tai nebūtų skatinama, ir daugybės pavardžių – nuo puikaus aktoriaus Mario Adorfo iki rašytojo bei leidėjo Gerhardo Wolfo. Be jų, šį kreipimąsi pasirašė rašytojai, lobistai, nerimaujantys menininkai, draugių ir draugų draugai, pirmininkai, buvę diplomatai, teologai bei teologės ir net buvęs Federacijos prezidentas Romanas Herzogas. Apibūdinant šalyje vyraujančią nuotaiką, be kita ko, teigiama, kad įtampos mažinimo politikos ir taikių revoliucijų sėkmė lėmė „mieguistumą ir neatsargumą“, kas iš tiesų teisingai pastebėta.
Atvirame laiške, be daugybės banalių frazių, kurioms būdinga savybė būti tikra tiesa, yra ir tikrai stebinančių dalykų. Štai pirmas sakinys skamba „Niekas nenori karo“, lyg karas dar nevyktų. Tačiau jis jau vyksta. Rusijos kariuomenė užėmė Krymą – tai patvirtino vyriausiasis kariuomenės vadas, apdovanotas už tai iš anksto jam paruoštu ordinu. Ignoruojant tarptautines teisės normas Ukrainos teritorijoje veikia Rusijos kariuomenė su rusiškais ginklais, yra separatistų aktyvistų, kurie atvyksta ir išvyksta, duoda interviu Maskvos televizijos stotims ir vaikšto į Valstybės Dūmą. Jų pavardės yra žinomos.
Kreipimesi kalbama apie „Ukrainos krizę“, nors turimas galvoje nepaskelbtas Rusijos karas prieš Ukrainą. Akivaizdu, kad kreipimosi autoriai laikosi nuomonės, kad tai, kas kariauja Ukrainoje, yra „interpretavimo klausimas“. Apskritai, Ukraina čia tarsi tarp kitko – lyg tai būtų valstybė, kurios istoriją turėtų nulemti vokiečiai. Nes kreipimosi tekste, kaip tai būna dažniausiai, kalbama apie Rusiją ir vokiečius bei jų santykius su rusais.
Banalybė po banalybės. Kas nori Rusiją išstumti iš Europos? Nėra tokių, kurie didelę Rusiją galėtų išstumti iš Europos. Pasirūpinti rusų saugumo poreikiais? Nuo kada kitų tautų saugumo poreikius leidžiama apibrėžti kitiems, šiuo atveju, kaip kartą jau buvo, – vokiečiams? Dar kartą vokiečiai – „Europos centras“ – leidžia sau pretenduoti į ypatingą vaidmenį.
Vėl kalbama apie „kaimynę Rusiją“ – kaip Europos žemėlapis turėtų atrodyti galvose tų, kurie po tokiu kreipimusi pasirašo? Negrabiai skamba tvirtinimas – greičiausiai garbingi pasirašiusieji dėl per didelio užimtumo ir skubos neatkreipė į tai dėmesio – kad Rusija nuo Vienos kongreso aktyviai dalyvauja Europos valstybių pasaulio formavime. Tai buvo kur kas seniau, tą žino ir didesni diletantai, girdėję bent apie Petrą Didįjį.
Negana to, minima Šventoji Sąjunga, kuri įtvirtino Lenkijos [Lenkijos-Lietuvos Respublikos – Tiesos.lt] padalijimą, lėmė lenkų [ir lietuvių – Tiesos.lt] sukilimų ir 1848 metų revoliucijos numalšinimą – tai nedera su tonu, susirūpinusiu dėl dialogo.
Tekste nieko nekalbama apie Molotovo-Ribbentropo paktą – esminę jo paliestų tautų patirtį, tai, kas padėjo pagrindą Antrajam pasauliniam karui – visa tai tiesiog nustumiama į šoną. Ir tai daroma šiemet, kai minimos 75-osios pakto pasirašymo metinės!
Tačiau teksto autoriai ne tik savo nuožiūra daug dėmesio skiria vokiečių ir rusų santykių istorijai, bet ir dalija patarimus, kuriuos galima atmesti kaip pakankamai begėdiškus. Kalbama apie tariamai Vokietijos žiniasklaidoje kultivuojamą priešo įvaizdžio kūrimą, nors visi žino, kad kažin ar yra kita visuomenė, kuri daugiau už vokiečius po karo nuveikė, kad būtų atsikratyta giliai įsišaknijusių stereotipų apie rusus.
Rusų kičas ir sentimentalios klišės
Žiniasklaidai ne tik grūmojama pirštu, bet ir raginama nustoti „demonizuoti tautas“. Kas tai yra, jei ne mėginimas paveikti žurnalistų darbą, įvaryti jiems kompleksus ir išbandyti spaudimą.
Bet tai tikra tiesa: nuo rusiško kičo ir sentimentalių klišių niekas nėra apsaugotas – nei ponas Mtthias Platzeckas, kuris norėtų, kad būtų pripažinta Krymo aneksija, ir kuris savo ypatingą artumą rusų kultūrai grindžia savo ankstesniu bendravimu su rusų kariais; nei radikalių kairiųjų partijos Die Linke parlamentarė, kurios supratimas apie rusišką kultūrą susiformavo jos mokyklinės ekskursijos į Maskvą metu – ten ji metro matė keleivius, kurie skaitė Tolstojų.
„Kalbama ne apie Putiną“, rašoma kreipimesi – ir tai tiesa, bet neteisinga. Būtent jis yra tas, kuris virtuoziškai eskaluoja savo dominavimą. Jam galima net žiūrimiausiu laiku per televiziją vokiečių auditorijai meluoti apie „etninius valymus Ukrainoje“. Praėjusią savaitę iš jo lūpų vokiečiai sužinojo, kad Krymas visada buvo Rusijos dvasinis ir sakralinis centras.
Pagieža ir savikliova
Ką galima pasakyti apie tolesnio dialogo poreikį? Niekas taip nesirūpino jo palaikymu, kaip kantriais telefoniniais pokalbiais pagarsėjusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Tai yra manifestas (nors atvirai ir neišsakomas, nes tam reikia tikros drąsos), kad „Vakarai“ kalti dėl krizės.
Tai yra žaidimas su [Rusijai būdinga] pagieža, o ypač perdėtu savo jėgų ir galimybių vertinimu – kaip kartą jau buvo su perdėta saviverte, kuri devintajame dešimtmetyje susiejo Perestroiką su Reagano politika. Rusija esą yra per didelė, per daug užsispyrusi, nesileidžia būti kieno nors šantažuojama ir eina savu keliu, o ne taip, kaip jai sakoma, nesvarbu, linkint gero ar blogo.
Kreipimesi bandoma įteigti, kad Vokietijos Vyriausybė padarė ne viską, kas buvo jos galioje, kad būtų išvengta eskalavimo grėsmės. Galima tik viltis, kad ne visi, kurie pasirašė šį nemalonų dokumentą, žino, kas jame parašyta. Būtų dar geriau, jeigu „Ukrainos krizės“ sprendimu susirūpinę asmenys bent kartą iš tikro apsidairytų Ukrainoje.
Apie autorių: Karlas Schlögelis yra istorikas, Rytų Europos praeities tyrinėtojas. Nuo 1990 iki 2013 metų buvo Rytų Europos istorijos profesoriumi iš pradžių Konstanco universitete, o nuo 1994-ųjų – Europos Viadrina universitete Frankfurte prie Oderio. 2013 metais lietuviškai išleista ir Vilniaus knygų mugėje pristatyta jo knyga „Teroras ir svajonė. Maskva, 1937-ieji“.
Iš vokiečių kalbos vertė delfi.lt